Kiekvienas už save
Prieš kurį laiką Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė nuvyko į Estiją, kur kalbėjo ne tik apie karinį saugumą, bet ir apie energetiką — iš esmės siūlė Talinui lietuviškas suskystintas dujas, bet išgirdo mandagų "Ne".
Anot Estijos premjero Jurio Rato, Lietuvos terminalas, diversifikavęs dujų tiekimo šaltinius regione, davė trumpalaikį efektą, o ilgalaikis sprendimas, kurį palaiko Europos Komisija, būtų regioninis SGD terminalas Suomijos įlankoje.
Įdomu, kad 2011 metais Grybauskaitė sakė, kad regione pakankamai rizikinga turėti tik vieną terminalą, o dabar jau aiškina, kad statyti regioninį SGD terminalą Estijoje būtų ekonomiškai nenaudinga, nes, mažėjant dujų suvartojimui, Klaipėdos terminalas gali aptarnauti visas tris Baltijos šalis.
Tuo pat metu Lietuvos vadovė pažymėjo, kad, statydama savo terminalą, šalis pirmiausiai galvojo apie saugumą ir nepriklausomybę nuo "Gazpromo", o ne apie tikslą gauti regioninio terminalo statusą.
Tačiau tai akivaizdžiai yra netiesa, kadangi nuo pat pradžių Klaipėdos terminalo šalininkai Lietuvoje svajojo apie tai, kaip pavėlavę kaimynai bus priversti pirkti jo produkciją. Ir Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis arba nesupranta, apie ką kalba, arba (kas labiau tikėtina) sąmoningai klaidina visuomenę, sakydamas, kad Baltijos regione galėtų veikti du terminalai (lietuviškas ir estiškas), kurie ne konkuruotų, o kartu su Inčukalnio dujų saugykla Latvijoje papildytų vienas kitą.
Kam gi tada Lietuva siekia, kad Klaipėdos SGD terminalas kaip regioninis gautų ES paramą, kuri, neoficialiomis žiniomis, galėtų siekti iki 150 milijonų eurų? Tegul gauna Estija ir pastato savo terminalą, juk nuo to bus gera visiems. Ar ne?
Kai nėra strategijos
Lietuvoje ligi šiol niekas iš valstybės atstovų negali tiksliai pasakyti, kiek, iš kur ir kokios energijos reikės šaliai. Dar daugiau, energetinis saugumas politizuojamas, kas veda prie tinkamai neapgalvotų sprendimų, kurių rezultatas paprastai yra vienas ir tas pats — nuostoliai.
Pavyzdžiui, elektros energijos sektorius: Ignalinos atominė elektrinė (AE) uždaryta; kilo mintis statyti naują regioninę AE Visagine, bet projektas po ilgų kančių žlugo; saulės energetikos vystymas baigėsi skandalu; šalis priversta importuoti didesnę dalį elektros energijos, bet dėl politinių priežasčių atsisako potencialiai pigios Astravo AE produkcijos ir vis galvoja, kaip ištrūkti iš BRELL sistemos.
Dujų srityje lygiai tokia pati betvarkė galvose. "Gazpromas" blogas, tad geriau pastatyti nuostolingą SGD terminalą ir priversti savo vartotojus (taip pat verslą) pirkti brangesnes (tai yra nekonkurencingas) suskystintas dujas dėl išgalvoto nesaugumo. Tuo pat metu, neaišku, kam statomas Lenkijos-Lietuvos dujotiekis: lietuviškų suskystintų dujų lenkams nereikia, o jeigu Lietuva ketina pirkti iš kaimynų paprastas dujas, ką daryti su SGD terminalu? O dar buvo planai dėl skalūninių dujų gavybos…
Ir tai jau nekalbant apie biokurą, kuris galėtų tapti strateginiu energijos šaltiniu Lietuvoje, išstumiant iš rinkos dujas. Todėl Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius apskritai pasiūlė Klaipėdos terminalą užkonservuoti, kad jis neneštų neišvengiamų nuostolių, ir turėti jį tik juodai dienai. Jo teigimu, vartotojai moka ne už energetinę nepriklausomybę, o už padarytas klaidas.
Apibendrinant, galima teigti, kad grandioziniai Lietuvos planai padaryti Klaipėdos SGD terminalą regioniniu ir taip kompensuoti projekto kaštus žlugo. Ir tai ne išimtis — tai neapibrėžtos ir politizuotos šalies energetinės strategijos, kai ekonominis efektyvumas vėl ir vėl nustumiamas į antrą planą vardan tariamo saugumo, taisyklė.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
