VILNIUS, birželio 26 — Sputnik. Kai 1941 metų birželio 22 dieną Vokietija puolė Sovietų Sąjungą, Lietuvoje prasidėjo nacionalinis sukilimas prieš sovietų valdžią, jau kitą dieną Lietuvių aktyvistų frontas perėmė kontrolę Kaune.
Vokiečiai įėjo į Kauną 1941 metų birželio 24 dieną. Netrukus čia atvyko Lietuvos nacionalistinio pogrindžio aktyvistas Algirdas Klimaitis. Jis sukūrė sukarintą formuotę, kurią sudarė apie 600 žmonių, ir birželio 25 —osios naktį Lietuvos antisovietiniai "partizanai" surengė kruvinas žudynes Kauno priemiestyje, Vilijampolėje (Slobodkoje).
Jad Vašem (oficialus Izraelio memorialas Holokausto aukoms atminti) duomenimis, buvo nužudyta ne mažiau kaip 800 žmonių.
Kolaboracionistai sugriebė žydus ir išsiuntė juos į 7-ąjį Kauno tvirtovės fortą, kur buvo surinkta apie 7 tūkstančius žmonių, įskaitant moteris ir vaikus.
Žudynių pretekstu tapo "žydų komunistų" gaudynės, tačiau dauguma aukų nebuvo nei komunistai, nei tie, kas bendradarbiavo su sovietų valdžia. Tai buvo religingi žydai.
Po dviejų dienų, birželio 27 dieną, Kaune įvyko antras užpuolimas prieškarinio kooperatyvo "Lietūkis" garaže.
Vieno iš liudininkų pasakojimas:
"Didelio kiemo kairėje pusėje buvo grupė vyrų nuo 30 iki 50 metų amžiaus. Jų ten buvo 45-50 žmonių. Šituos žmones ten atvarė kai kurie civiliai. Šie civiliai buvo ginkluoti šautuvais ir dėvėjo raiščius ant rankų…
Jaunas vyras (jis buvo lietuvis) maždaug 16 metų amžiaus, su atraitytomis rankovėmis, buvo apsiginklavęs metalo laužu. Prie jo privesdavo asmenis iš šalia stovinčios žmonių grupės, ir jis vienu ar keliais smūgiais per galvą juos nužudydavo. Taigi, mažiau nei per valandą jis nužudė visus 45-50 žmonių…".
Kolaboracionistai surengė kelių dešimčių žmonių viešuosius kankinimus ir nužudymą — aukoms į gerklę buvo įdėtos vandens žarnos ir dėl vandens slėgio žmonės buvo sutraukyti į dalis.
Žydų žudynės išplito ir į kitus Kauno rajonus. Iš viso per laikotarpį nuo birželio 27 dienos iki 30 dienos "Lietuvos partizanai" nužudė 2,3 tūkstančio žydų.
Kauno žydų likimas
Prieš karą Kaune gyveno apie 40 tūkstančių žydų. Per šešias savaites, nacių kariams įžengus į Lietuvos teritoriją, buvo nužudyta 10 tūkstančių žydų — vyrų, moterų ir vaikų.
Po to, kai 1941 metų rugpjūčio 1 dieną vokiečiai patvirtino "Nuostatus apie žydus", per vieną mėnesį tie turėjo persikelti į getą.
Rugpjūčio pabaigoje Kauno gete prievarta buvo apgyvendinti apie 30 tūkstančių žydų. Per dešimt savaičių 3 tūkstančiai žydų buvo nužudyti.
Nuo 1941 metų lapkričio iki 1943 metų spalio gete prasidėjo "ramus" laikotarpis. Egzekucijos buvo tebevykdamos, tačiau ne tokiu mastu. Buvo organizuotas dirbtuvių tinklas pagyvenusiems žmonėms, moterims ir vaikams, kur dirbo iki 6,5 tūkstančio žmonių. Jie visi tikėjosi, kad padarę Vokietijos kariuomenei naudą, jie liks gyvi.
1943 metų birželio 21 dienos Himmlerio įsakymu visi Ostlando getai buvo likviduoti, o jų vietoje buvo sukurtos koncentracijos stovyklos. 1943 metų rugsėjį-spalį Kauno gete kontrolę perėmė SS ir čia pradėta atvežti žydus iš visų netoli esančių getų.
Vyksta masinis kalinių sunaikinimas, kuris tęsiasi iki 1944 metų liepos. 1944 metų spalio 26 dieną apie 2,7 tūkstančio žydų buvo išsiųsti į priverstinio darbo stovyklas Estijoje, vaikai ir senyvo amžiaus žmonės buvo išsiųsti į Aušvicą.
Vos prieš kelias savaites iki Raudonosios Armijos atvykimo, naciai ėmė naikinti koncentracijos stovyklas granatomis ir ugnimi, dėl to žuvo apie 2 tūkstančius žmonių, kurie bandė pasprukti iš degančios stovyklos.
Raudonoji Armija įžengė į Kauną 1944 metų rugpjūčio 1 dieną. Iš visų Kauno žydų gyventojų liko gyvi šiek tiek daugiau nei 2 tūkstančiai žmonių.
