Kaip rodo skaičiai, vyriausybe Lietuvoje pasitiki tik 35% piliečių, teismų sistema — 48% gyventojų, žiniasklaida — lygiai pusė apklaustųjų.
Negalima sakyti, kad pagal šiuos rodiklius Lietuva labai išsiskiria tarp Europos šalių. Tačiau nuo to ne lengviau, kadangi reikia siekti geresnių rezultatų, o ne guostis tuo, kad pas kaimynus tas pats.
Tam būtina suprasti priežastis, kodėl lietuviai netiki savo valdžia, teismais ir masinės informacijos priemonėmis.
Kai gelbėtojai vis neateina
Vienu metu atrodė, kad Lietuvoje susiformavo beveik klasikinė dvipartinė sistema su konservatoriais ir socialdemokratais priešakyje. Tačiau problema yra ta, kad tokia sistema, kai per rinkimus viena kitą keičia vis tos pačios dvi partijos, stabiliai gali funkcionuoti tik ten, kur valdžia sąlyginai nežymiai įtakoja ekonominę valstybės, kuri sėkmingai vystosi iš esmės savarankiškai, raidą.
Lietuva dar nepasiekė tokio išsivystymo lygio. Ji vis dar susiduria su daugybe sisteminių problemų (pavyzdžiui, emigracija), ir tauta toliau laukia gelbėtojo prezidento ar naujos partijos pavidalu. Paskutinis pavyzdys — "valstiečių", kurie nušlavė Lietuvos politikos "veteranus", pergalė Seimo rinkimuose.
Tačiau ir šis "eksperimentas", sprendžiant iš to, kaip vykdomos naujų valdančiųjų inicijuotos "reformos", nebus sėkmingas. Tauta ir vėl nusivils savo pasirinkimu. O kai nuolat nusivili, koks gali būti pasitikėjimas valdžia?
Teismai yra valdymo sistemos dalis. O viena didžiausių šios sistemos bėdų — korupcija (pavyzdžiui, 2016 metų Korupcijos suvokimo indekse, kurį rengia "Transparency International", Lietuva užėmė tik 38 vietą). Kartais net sakoma, kad Lietuva yra pinigų ir giminių šalis, kurioje viską sprendžia arba euras, arba pažintis. Šiame kontekste 48% valstybės gyventojų pasitikėjimas teismais dar yra palyginti aukštas rezultatas.
Kai nelaisvė yra geriau, negu laisvė
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė savo paskutiniame metiniame pranešime kalbėjo apie žodžio laisvės svarbą. Tačiau lietuviškos žiniasklaidos atveju ji yra kažkokia keista.
Viena vertus, pavyzdžiui, apie Rusiją dažniausiai kalbama tik kaip apie grėsmę, o apie Ameriką ir Ukrainą priešingai — arba gerai, arba nieko. Tuo pat metu šalyje kryptingai ribojama rusakalbė žiniasklaida.
Tokiu būdu, Lietuvoje gana tiesmukiškai formuojamas vienpusis informacinis diskursas, kartu draudimais kovojant su alternatyvia nuomone, kas demokratinėje valstybėje turėtų būti nepriimtina.
Vertinant "Eurobarometro" apklausos duomenis, galima konstatuoti, kad dalinai aukščiau minėta strategija duoda norimą rezultatą informaciniame kare su Rusija, bet dalis visuomenės, greičiausiai, pavargo nuo neprofesionalios vietinės propagandos ir nori alternatyvaus požiūrio.
Sakoma, kad kiekviena tauta nusipelno to, ko ji pati verta — ar tai būtų vyriausybė, ar teismai, ar žiniasklaida. Tačiau susidaro toks įspūdis, kad Lietuvos žmonės peraugo tai, kas jiems siūloma, ir, protestuodami prieš gyvenimo savo valstybėje trūkumus, paprasčiausiai emigruoja ten, kur jų mažiau.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
