VILNIUS, liepos 15 — Sputnik. Lenkų istoriografijoje šis mūšis minimas kaip Griunvaldo mūšis, lietuvių — Žalgirio mūšis (vokiškai grün 'žalias' + Wald 'miškas, giria'), Vokietijoje ir Vakarų šalyse — Tanenbergo mūšis (Tanenbergas — vietovė šalia Griunvaldo).
Mūšis vyko nedidelėje girioje, kurios plotas siekė apie keturis kvadratinius kilometrus. Giria iš visų pusių buvo apsupta mišku, kuris tautų epe vadinamas "žalia gria". Siekiant įamžinti šią didžiąją istorinę kovą, Lietuvos valdžia 2010 metais Nemenčinės miškų urėdijos Arvydų girininkijos Bezdonių girioje pasodino rekordinio dydžio užrašą "Žalgiris 600" iš medžių. Šis užrašas šiandien gerai matomas iš lėktuvo, kuris leidžiasi Vilniaus oro uoste.
Užrašas "Žalgiris 600" suformuotas 6 hektarų miško kirtavietėje. Plane vienos raidės aukštis siekia 60 metrų, o plotis — 40 metrų. Raidės suformuotos iš 7000 eglaičių sodinukų, fonui sudaryti aplink pasodinta dar 16 tūkstančių medžių (berželių). Šio užrašo ilgis siekia 551 metrą, plotis — 60 metrų. Priklausomai nuo metų laiko keičiasi užrašo spalva.
Mūšis įvyko netoli Tanenbergo ir Griunvaldo, kariavo jungtinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės pajėgos ir Teutonų ordinas. Žalgirio mūšis buvo vienas didžiausių ir įsimintiniausių epochos mūšių. Vytauto ir Jogailos vadovaujamos jungtinės sutriuškino Kryžiuočių ordiną.
Vytauto vadovaujamos LDK kariuomenės taktika padėjo pasiekti įspūdingą pergalę, kuri tapo viduramžių karo meno pavyzdžiu. Žalgirio pergalė įrodė ne tik karinį, bet ir politinį Vytauto talentą, pakeitė Lietuvos ir Lenkijos geopolitinę padėtį.
Po valandą trukusios atkaklios kovos pagal numatytą planą iš mūšio lauko pasitraukė LDK vėliavos. Lietuvių atliktas apgaulingas atsitraukimo manevras privertė kryžiuočius išardyti rikiuotę ir imtis persekioti lietuvius, kas nulėmė mūšio eigą. Ši taktika buvo nežinoma Vokiečių ordino samdiniams ir kryžiuočiams, kurie, sulaužę karinę drausmę, paliko savo vietas rikiuotėje, atidengę flangą pajėgioms lenkų vėliavoms, smogusioms Ordino kariuomenei iš šono.
Manoma, kad Lietuvos-Lenkijos pusėje kariavo apie 39 tūkstančius karių, Vokiečių — 27 tūkstančiai.
Pasibaigus mūšiui Lietuva-Lenkija paėmė daug belaisvių. Kilmingieji buvo paleisti už išpirką, nekilmingieji apgyvendinti savoje teritorijoje. Mūšyje žuvo ordino magistras, virš 200 riterių.
Po mūšio Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė užėmė daugelį Prūsijos pilių ir pradėjo Marienburgo apgultį. Po dviejų mėnesių apgulties, nepavykus paimti Marienburgo tekoatsitraukti. Netrukus buvo prarastos ir prieš tai užimtos pilys. Gruodžio 9 dieną abi pusės paskelbė paliaubas.
1411 metų vasario 1 dieną tarp konflikto dalyvių buvo pasirašyta Torūnės taika, pagal kurią Žemaitija iki gyvos galvos užleista Vytautui, Lenkijai atiteko Dobrynė, Kryžiuočių ordinas Lenkijai ir Lietuvai sumokėjo šešių milijonų grašių kontribuciją.
Taip lietuvių ir lenkų bendras viešpatavimas ilgam laikui tapo Rytų Europos dominante.
