— Labas, Laura! Sveikinu tave su medicinos magistro diplomu!
— Ačiū, Aušra! O aš tave su bakalauru. Ar toliau tęsi mokslus, į magistratūrą stosi ar eisi iškart darbo ieškotis? Juk tavo logisto specialybė, kiek pamenu, visai paklausi šiais laikais Lietuvoje — juk mes tranzito šalis. Be to, tu dar moki keturias kalbas, o tai didelis privalumas tavo profesijoje.
— Magistro diplomo aš jau, tikriausiai, negausiu. Nebent tapčiau įmonės direktore. Aš jau šiandien turiu du pasiūlymus iš įmonių, kuriose atlikau praktiką po antrojo ir trečiojo kursų. Ištekėti kol kas neplanuoju, ir nedidelio atlyginimo man vienai užteks. Be to, aš gyvenu su tėvais ir nereikės leisti pinigų nuomai. Šiuo metu ketinu daug laiko skirti naujajam darbui ir studijuoti naujas logistikos srities tendencijas. Iki 30 metų dirbsiu, o tada ateis laikas ir apie asmeninį gyvenimą pagalvoti.
— O mes su Sauliumi ketiname jau šį rudenį susituokti, mudu vienoje grupėje studijavome. Nusprendėme iškeliauti į kokį nors mažą Lietuvos miestelį, kur mažai gydytojų. Jis patriotais ir mano, kad mes būtinai turime atidirbti tėvynei nors penkis metus už tai, kad ji suteikė mums galimybę gauti aukštąjį išsilavinimą.
Įgysime patirties praktikoje, o tada jau gal grišime į sostinę arba net išbandysime likimą užsienyje. Ten jau šiuo metu ketina iškeliauti pusė mūsų grupės. O jeigu mums patiks gyvenimas provincijoje, tai ir liksime ten visiems laikams. Kodėl gi ne?
— Laimės jums! Ir daug vaikučių. Į vestuves pakviesite?
— Aišku! Mūsų grupėje daug merginų su vaikinais kartu gyveno jau mokslų laikais, butus nuomavosi. O mano Saulius toks "senamadiškas"! Jis sako viskas turi būti "pagal įstatymą" — iš pradžių sanktuokų rūmuose, po to bažnyčioje ir jau tik tada mūsų šeimyninis gyvenimas bus sėkmingas. Iš pradžių nuvažiuosime kur nors prie jūros pailsėti, o grįžę eisime į Sveikatos apsaugos ministeriją prašyti, kad mus abu nusiųstų kur nors į tolimus Lietuvos kraštus.
O tu nebijai, kad, kol kilsi karjeros laiptais, iš viso apsigalvosi tuoktis? Mano mama turi draugę, aš ją nuo vaikystės pažįstu, tai ji iki šiol daro karjerą ir gyvena vien savo malonumui. Mama sako, kad taip negalima, juk pagrindinė moters paskirtis — pagimdyti nors vieną vaiką ir atiduoti jam savo gyvenimą. Gal tai skamba kiek pompastiškai, bet mes su broliu labai dėkingi tėvams ne tik už tai, kad pagimdė, bet ir už tai, kad užaugino ir išauklėjo mus.
— Tėvai — tai šventi žmonės kiekvienam. Ir su laiku tai darosi vis aiškiau. Duok Dieve jiems svekatos. Perduok mamai linkėjimus nuo manes ir mano tėvų. Jie dažnai prisimena tuos laikus, kai mes kartu gyvenome vienoje laiptinėje, o mes su tavimi lankėme vieną vaikų darželį, o vėliau ir mokyklą.
— Ir tu savo tėvams perduok linkėjimus. Iki pasimatymo mano vestuvėse. Ate.