Atsakymo ilgai laukti neteko: iš Lietuvos prezidentės konceliarijos į žymaus žurnalisto Dmitrijaus Pisarenko namus atėjo pašto siunta su šalies vadovės Dalios Grybauskaitės nuotrauka, jos autografu ir laišku.
Laiške rašoma:
"Džiugu girdėti, kad toli nuo Lietuvos gyvena žmogus su lietuviškomis šaknimis. Jūsų prašymu siunčiame Jūsų močiutei Lietuvos Respublikos Prezidentės nuotrauką su jos autografu artėjančios reikšmingos gimimo dienos proga. Linkime Jūsų močiutei ilgų, kupinų sveikatos ir artimųjų šilumos metų ir kad kiekviena diena būtų pripildyta džiaugsmo.
Mes tikimės, kad Jūs turėsite galimybę perduoti šiuos žodžius savo močiutei. Linkime Jums viso ko geriausio".
Nieko paprastesnio, nei perduoti savo močiutei šį laišką, anūkas, ko gero, nėra daręs: jis gyvena su savo senele po vienu stogu, o kai būna išvykoje, žino viską, kas vyksta namuose, ir, visų pirma, žino, kaip jaučiasi vyriausioji šios neeilinės šeimos narė.
Netrukus Belkevič Viktorijos Marjanovnos, ko gero, vienintelės Armenijoje gyvenančios (kaip sovietų, taip ir postsovietiniu laiku) lietuvės pagal tautybę, mokytojos pagal profesiją, auklėtojos pagal pašaukimą, internacionalistės pagal mąstyseną ir santykius su žmonėmis, laukia daug apsikabinimų, gėlių, šiltų žodžių ir dovanų. Jai sukanka lygiai šimtas metų.
Lygiai amžius su mylinčiais ir mylimais — tikra laimė!
Geriausia dovana Viktorijai Marjanovnai — dukra, anūkas, o dabar dar ir proanūkiai.
Geriausia naujiena — blogų naujienų nebuvimas.
Didžiausias malonumas — skaniai gaminti, sočiai vaišinti namiškius ir svečius.
Dar vienas malonumas: jokių abejonių dėl to, kaip ji, lietuvė pagal tautybę, gyveno ir gyvena Armėnijoje. Šiuo atveju, tai malonu ne tik jai, bet ir armėnams, ir dar neaišku, kam daugiau.
Vienas Viktorijos Marjanovnos gyvenimo principų: meilė sau nieko nesukuria, daryti gera mes galime tik kitam žmogui. Ši moteris tai darė ir tebedaro. Todėl yra mylima ir niekada nebuvo vieniša.
Paminėtina, kad autorius, kuris taip pat seniai ne berniukas, pažįsta Viktoriją Marjanovną labai daug metų ir pakankamai artimai, tad kaip vadino, taip ir vadina ją "teta Tusia". Sena pažintis ir sielos artumas atėjęs iš artimiausios tetos Tusios draugės, Charasian Rolandos Amazaspovnos, kuri yra autoriaus uošvė. Savo ruožtu tetos Tusios draugystė su Rolanda Amazaspovna, Jerevano Stanislavskio rusų dramos teatro režisiere. Ir tai tęsiasi harmoningai nuo mokyklinio suolo ir tęsis iki paskutinio atodūsio.
Jų buvo penkios, artimiausios draugės, sugebėjusios draugais padaryti ir savo vyrus. Tai atsitinka retai, bet joms pavyko ""penketui" su pliusu"!
… Jerevanas tais metais buvo miestas, kur beveik visi pažinojo vienas kitą (ar bent jau tie, kurie gyveno centrinėje sostinės dalyje). Ten pat jie ir dirbo. Viktorija Marjanovna — rusų kalbos ir literatūros mokytoja Čaikovskio muzikos mokykloje (vėliau toje pačioje mokykloje dirbs ir jos dukra Tatjana). Nuo sukiai prisimenamų 1939 metų iki 1974-ųjų.
Lygiai trisdešimt penkeri metai. Jai suteiktas nusipelniusius mokytojos vardas, tačiau dar labiau džiugina pagarba, kurios Viktorija Marjanovna sulaukė iš savo mokinių, tapusių žinomais muzikantais.
Jerevano aukštuomenės ponios mėgdavo lankytis Stanislavskio rusų dramos teatre, kur prasidėjo dramaturgo ir rašytojo Michailo Ovčinnikovo sėkmės epocha.
Savaime suprantama, kad jaunas išvaizdus rusas negalėjo nepastebėti lietuviško kraujo turinčios Jerevano gražuolės. Viktorija ir Michailas tapo vyru ir žmona. Michailas Fedorovičius daugelio nuostabių knygų autorius, bet pats įžymiausias rašytojo kūrinys — filmas "Apie ką ošia upė", nufilmuotas pagal jo scenarijų. Patvirtinu — jis žiūrimas ir šiandien.
Klausti lietuvės ir ruso, kaip jie jaučiasi tarp armėnų, būtų labai netaktiška. Be to, būtina žinoti: Armėnija kaip buvo, taip ir lieka daugiausia monoetninė respublika, kurioje kitų tautybių piliečiai sudaro nežymų procentą. Labiausiai tikėtina, kad ir dėl šios priežasties "ne savus" čia priima šiltai ir svetingai, nors tam, kad pavirstum "savu", ypatingų pastangų nereikia — svarbiausia, kad būtų noras. Viktorija Marjanovna jį turėjo, tad "apsipratimo" procesas vyko greitai, lengvai ir paprastai.
Padėjo ir tai, kad mūsų herojė į Jerevaną atvyko iš Tbilisio, kur jos tėvą, gimusį Kaune nusigyvenusį bajorą, pakvietė į tarnybą. Toliau gerai savo darbą išmanęs finansininkas dirbo Džulfe, Gedebėje, tačiau nuo dvidešimtųjų metų vidurio šeima galutinai įsikūrė Jerevane.
Ir tada Viktorija Marjanovna pamilo Jerevaną, o Jerevanas pamilo Viktoriją Marjanovną. Ir dabar jai šimtas metų. Be jokios vienatvės.
Duok Dieve jai geros sveikatos ir daug džiaugsmo!
