Tai tampa ypač akivaizdu Lietuvos politikų valstybinių vizitų metu — kaip ir tai, kad Latvijai ir Estijai ši tokia idėja visiškai nepatinka. Pavyzdžiui, Grybauskaitės vizito į Taliną metu birželį jos bandymas pamokyti estus, kad jų elektroninė balsavimo sistema yra nesaugi, susidūrė su pasipriešinimu iš Estijos vadovės pusės, pareiškusios apie jos visišką saugumą — nėra čia ko diskutuoti. Nepavyksta Lietuvai pasiekti ir to, kad užtenka vienos jungties su ES energetiniais tinklais Lenkijos teritorijoje — Estija ir Latvija atkakliai raikalauja dviejų.
Kodėl Vilniaus bandymai pretenduoti į lyderystę nuolat atremiami Rygos ir Talino?
Pagrindinė priežastis yra ta, kad Lietuvai tiesiog nėra, ką pasiūlyti kaimynams. Viskas teisinga: ir gyventojų daugiau, ir teritorija, tačiau tai nėra pagrindinis veiksnys. Lietuvos realizavimo rinka vis vien yra labai maža, o Lietuvos investuotojai nėra pagrindiniai nei Latvijoje, nei Estijoje.
Lietuva teoriškai galėtų pasidalinti diplomatijos, ypatingų santykių su viena iš įtakingiausių pasaulio šalių, pavyzdžiui, JAV, vaisiais, bet ir to kaimynams nereikia. Su JAV ir kitomis šalimis Latvija ir Estija yra visiškai pajėgios kurti ne mažiau konstruktyvius ir naudingus santykius, kurie jau vystomi. O už vakarų stovyklos ribų Vilnius nesugebėjo kuo nors išsiskirti.
Pavyzdžiui, verslo ir ekonomikos ryšiai, Lietuvos santykiai su Kinija nėra labiau išvystyti nei kitų Baltijos šalių. O santykiai su Kinija susideda iš esmės iš konkurencijos už tranzito srautus, kurie gali eiti per Lietuvos, Latvijos ar Estijos uostus, priklausomai nuo to, kas kaip sugebės susitarti su Pekinu. Šis aspektas ne tik nesuvienija Baltijos šalių, bet net išskiria jas.
Dar viena kliūtis Lietuvos siekiui dominuoti yra tai, kad vienai iš Baltijos šalių, Estijai, vis dėlto pavyko sukurti išskirtinius santykius su svarbia ES valstybe — Suomija. Suomiai sukūrė glaudžius santykius su estais, pripažino juos artimais giminaičiais, tame tarpe ir todėl, kad estų kalba taip pat priskiriama prie fino-ugrų kalbų grupės. Čia jau nei lietuviams, nei latviams estų sėkmės pakartoti nepavyks. Nėra Vakarų pasaulyje šalies, kuri pripažintų juos savo giminėmis ir pradėtų, kaip kad tarp Suomijos ir Estijos, labai geranoriškai kuruoti ir teikti didelę ekonominę paramą. Tie, kas buvo Estijoje ir matė, kiek suomių ekonomika skatina Estijos plėtrą ir kiek visuomeninės paskirties pastatų renovuota arba pastatyta už Suomijos valdžios pinigus, supras, apie ką eina kalba.
Lietuva teoriškai galėtų taip pat atsiremti į Lenkiją, tačiau gyvenimo būdas trukdo — neslepiamas lietuvių elito nacionalizmas verčia Varšuvą nerimauti dėl lenkų mažumos Lieutvos teritorijoje ir apsunkina šių valstyvių tarpusavio santykius.
Ką jau kalbėti apie tai, kad Vilnius neteko galimybės atsigręžti į Rusiją, kitaip nei pragmatiškasis Helsinkis, kuriam geri santykiai su Rusija dešimtmečius yra svarbūs ekonomikos augimo veiksniai. O juk progų buvo. Kai Latvija ir Estija pykosi su Rusija dėl rusakalbių mažumų, nenorėdami suteikti jiems pilietybės, Vilnius pilietybę visoms savo mažumoms suteikė. Šis faktas galėjo užmegzti ypatingus santykius tarp Rusijos ir Lietuvos. Būtų galėjęs, jei iš Vilniaus nuolat nesigirstų karingi pareiškimai apie Maskvą. Šitai viską gadina.
Rezultatas tas, kad kiekvienas lieka "pats už save". Pavyzdžiui, aistringoje, bet blogai apgalvotoje Lietuvos atakos kampanijoje prieš Astravo AE statybą Estija ir Latvija bando likti nuošalyje. Tiesioginis Latvijos interesas kaimynei Lietuvai visai nepadėti beviltiškoje kampanijoje, tačiau išsaugoti (ir padidinti) tranzito iš Baltarusijos srautus, solidžiai papildančius biudžetą, per savo teritoriją, taip pat ir Lietuvos sąskaita. Ir jei Vilnius savanoriškai nutrauks savo santykius su kaimynais, tai tik padės Rygai ir Talinui įgyvendinti savo tikslus.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
