Galbūt, ginklų bandymų bei Vakarų ir Rytų varžybų atžvilgiu Lietuvos teritorija — visai tinkamas Vašingtonui poligonas (ne Meksika, ir ne Kanada). Tačiau tarptautiniuose santykiuose bet koks veiksmas sukelia pasipriešinimą. Tuo atveju, jeigu Amerika dislokuos savo raketas Baltijos šalyse Rusija bus priversta laikyti juos taikiklių sankirtoje. Tiesa, Rusijos užsienio reikalų ministerija korektiškai priminė Lietuvai apie "Patriot" dislokavimo pasekmes.
Maskva atidžiai stebi artimųjų kaimynų ir tolimųjų partnerių rankas ir žodžius.
Tuščias apsisaugojimas
Kad ir kokios fobijos kankina Grybauskaitę, Amerikos apsiginklavimas visai ne toks galingas, kaip apie jį pasakoja Vakarų žiniasklaida. Lietuviai, netikėkite reklaminiais filmukais! "Patriot" nė karto nepatvirtino JAV deklaruojamo efektyvumo karo sąlygomis.
Per Irako raketų atakas prieš Izraelį 1991 metų sausį tikslo pasiekė 38 sovietų gamybos (beveik visos) balistinių raketų P-17 (Scud), o Izraelyje dislokuota "Patriot" (TelAvivo apsauga) debiutavo nesėkmingai.
Pentagono duomenimis, įvyko tik vienas P-17 perėmimas su sunaikinimu. Likusių septynių smūgių efektyvumas buvo abejotinas — "Skadai" tik šiek tiek keitė skrydžio trajektoriją. Tuo pat metu keturios "Patriot" raketos nukrito ir sudetonavo gyvenamosiuose Izraelio kvartaluose.
Kažkas pasakys, kad tai buvo senos „Patriot" sistemos, o šiuo metu yra tobulesnės ir modernizuotos. Tai tiesa, jos tapo geresnės, nors ir labai nusileidžia Rusijos S-400 "Triumf". Tačiau ir "Skadai" jau praeitis. Rusijos raketų apsiginklavimas laikomas stipriausiu pasaulyje ir nuolat atnaujinamas. Karo sąlygomis Kaliningrado "Iskanderiai" nepaliks nei vieno šanso Amerikos "Patriot".
Jeigu daryti prielaidą, kad Rusija norės užkariauti Lietuvos "rusiškąjį pasaulį" oro desanto pagalba, tai iš pradžių vis dėlto bus padarytas smūgis NATO pajėgoms ir tik po to į respubliką įžengs kariuomenė. O kaip kitaip? Galbūt, rusai genetiškai linkę prie agresijos ir kitų niekšybių (tokia numonė vyrauja Vakaruose), bet juk ne kvailiai gi jie, kad sunaikintų armiją (arba Baltijos laivyną), sienkiant užkariauti žemės sklypą, kuris sudaro tik du trečdalius Leningrado apskrities.
Reikia pažymėti, kad Lietuva — tik 65 tūkstančiai kvadratinių kilometrų, Rusija turi tiesioginę prieigą prie Baltijos jūros, o Baltijos šprotai Rusijos parduotuvėse nesibaigia — tai dėl ko kariauti?
Kam ožkai reikalingi akordeonas ir teleskopas
Lietuvos prezidentė netiki Rusijos taikumu. Birželį Grybauskaitė nupirko Ukrainos karinėms pajėgoms Donbase teleskopą. Matyt, norėjo padėti Ukrainos kolegai Petro Porošenką įsižiūrėti į "valstybės-agresorės" kariuomenę, bet "astronominės sėkmės" nesulaukė. Greičiausiai, iškilo problemų sufokusavimu.
Anksčiau Lietuva kažkokiais tikslais perdavė Ukrainai 150 tonų sovietų laikų šaudmenų, pažeidusi tarptautinius susitarimus dėl prekybos ginklais. O dabar Lietuvos instruktoriai moko Ukrainos kariuomenės snaiperius, kurie šaudo rusakalbius Donbaso gyventojus.
Patikėkite, visa tai palieka blogą įspūdį Rusijos piliečiams.
Jeigu Grybauskaitė ir Lietuvos Vyriausybė ruošiasi karui, reikia atsižvelgti į tikrovę: NATO turi didelę patirtį dalyvajant kariniuose konfliktuose visame pasaulyje, ir nė vienos sėkmingos antžeminės operacijos. Net viešpatavimas pusiau laukiniuose Artimuosiuose Rytuose negarantuoja pergalės žemėje, o jau strateginės iliuzijos Sankt Peterburgo kaimynystėje išvis ne vietoje.
JAV ir NATO kariuomenės kariniuose konfliktuose atrodo pakankamai vienodai: stengiasi greitai sunaikinti priešą absoliutaus karinio pranašumo (aviacija, skraidančios raketos) sąskaita, ir atsitraukia, siekiant išvengti nuostolių. Kaip taisyklė, priešas nepasiduoda ir operacijos "pakimba" metams. Tačiau su Rusija tokia gudrybė nepavyks.
Rusija atvira dialogui su visomis valstybėmis, tarp jų ir Lietuva, tačiau kelios Vakarų valstybės paskelbė jai ekonomines sankcijas. Šio spaudimo tikslas — Maskvos pavaldumas ir siekimas vietoj Rusijos valstybės sukurti amorfinę formą, žaliavų apendiksą.
Žinoma, šiomis sąlygomis Rusija neketina nei pulti NATo, nei pasiduoti kariniam politiniam spaudimui. Šiame geopolitiniame fone antirusiškos Lietuvos vadovybės pastangos yra juokingos ir niekaip neveikia Rusijos kariuomenės kovinio pasirengimo.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
