Lietuvos įstatymas "Dėl TSRS okupacijos žalos atlyginimo" buvo priimtas dar 2000 metais, tačiau nuo to laiko valstybei taip ir nepavyko jo įgyvendinti, nes Rusija nenori nieko girdėti apie kokias nors derybas šiuo klausimu.
Šiame kontekste įdomu, ko iš tikrųjų nori Lietuva: pinigų, moralinės satisfakcijos ar tiesiog dar vieno pagrindo politiniams nesutarimams, kuriuos galima išnaudoti vidinėje ir tarptautinėje arenoje?
Kas kam skolingas?
Tais pačiais 2000-aisiais metais Lietuvos vyriausybės sudaryta komisija paskaičiavo, kad Rusija už okupaciją turi sumokėti maždaug 20 milijardų dolerių. Tiesa, 2012 metais sukurtos komisijos, kuri turėjo rengti derybines nuostatas dialogui su Maskva šiuo klausimu, vadovė Teresė Birutė Barauskaitė pareiškė, kad nepavyksta rasti specialisto, kuris apskaičiuotų sovietmečiu padarytą žalą, nes nėra galimybės mokėti jam aukštesnį atlyginimą.
Savo ruožtu Rusija kategoriškai atmeta Lietuvos pinigines pretenzijas, nes vienam sumokėsi, eilė norinčių išsirikiuos. Kita vertus, dar neaišku, kas kam skolingas. Kaip pažymėjo Rusijos ambasadorius Lietuvoje Aleksandras Udalcovas, jo šalis pati turi teisę reikalauti iš Vilniaus 72 milijardų dolerių už investicijas į Lietuvą sovietmečiu.
Šiame kontekste mūsų šalyje mėgstama sakyti, kad, jeigu nebūtų okupacijos, ji taptų vos ne Šveicarija. Kitaip sakant, TSRS sutrikdė sėkmingą valstybės raidą. Kaip pabrėžė vienas vietinis apžvalgininkas, Rusija pamiršta, kad Lietuvoje tuo metu karo aviacija turėjo savos gamybos orlaivių ir veikė viena moderniausių amunicijos gamyklų Europoje. Neabejotinai "didžiulis" pasiekimas, lyginant, pavyzdžiui, su TSRS laikais pastatyta Ignalinos atomine elektrine (jau nekalbant apie Lietuvai grąžintas žemes, ką iš viso sunku įvertinti finansiškai).
Bendrai paėmus, tie abiejų pusių skaičiavimai ir priekaištai primena turgaus ginčus, nors šį istorinį klausimą jau seniai reikia palikti ramybėje.
Ar užteks atsiprašymo?
O gal Lietuvai ir nereikia tų pinigų — tik atsiprašymo, okupacijos fakto pripažinimo, moralinio žalos atlyginimo?
Kaip parašė dar vienas lietuvių ekspertas, Rusija neturi aiškaus požiūrio į Baltijos valstybes ir savo pačios istoriją: atsiprašė čekų ir vengrų už padarytas skriaudas, o Lietuvos — ne, nors tai padėtų galutinį tašką okupacijos istorijoje.
Šiame kontekste pažymėtina, kad, Rusijos vadovo Vladimiro Putino teigimu, dar TSRS valdžia 1989 metais pasmerkė Molotovo-Ribentropo paktą, todėl reikia pažvelgti tiesai į akis ir baigti spekuliacijas, nes kitaip Europoje reikės iš naujo viską dalinti, o to tikriausiai niekas nenori (pirmiausia, tos pačios Baltijos valstybės, ir ypač Lietuva, kuri "agresoriaus" dėka atgavo Vilniaus ir Klaipėdos kraštus).
Be to, toli gražu ne faktas, kad Baltijos valstybės tikrai užvers okupacinės žalos puslapį, jeigu Rusija dar kartą atsiprašys.
Vien tai, kad Lietuvoje įstatymą priėmė konservatorių, kuriems Rusijos kritika yra tradicinė reitingų didinimo priemonė, kontroliuojamas Seimas 2000 metais (tai yra ne iš karto po nepriklausomybės atgavimo, o prieš artėjusius parlamento rinkimus), rodo, jog šis klausimas yra reikšminga vidaus politikos korta, kurią naudinga traukti iš rankovės tada (ir tai vyksta ligi šiol), kai reikia populiarumo taškų, puikiai suprantant, kad jokio praktinio rezultato šis milijardinis politikavimas neturės.
