VILNIUS, rugsėjo 8 — Sputnik, Aleksandr Lipovec. Prieštaringa Lietuvos kunigaikščių ir Lenkijos karalių "draugystės" istorija per 13-16 amžius priskaičiuoja septynias unijas, septynis bandymus sukurti vieningą valstybę — Abiejų Tautų Respubliką — Rytų Europos širdyje. Šių sutarčių viršūne yra laikoma 1569-ųjų Liublino unija, kuri dar vadinama "Europos Sąjungos prototipu".
Tačiau visi šie bandymai sukurti vieningą naujo tipo valstybę buvo nesėkmingi. Šiandien tariamai bendros valstybės teritorijoje yra penkios nepriklausomos valstybės — Lenkija, Lietuva, Baltarusija, Ukraina ir Rusija. Ir sienų klausimai vis dar jaudina šių šalių nacionalistus.
Istoriniu įvykiu, kuris dar viduramžiais galėtų ilgam laikui perbraižyti Europos žemėlapį, turėjo būti Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto karūnavimas 1430 metų rugsėjo 8-ąją. Galiausiai LDK turėjo tapti Lietuvos Karalyste su visais karališkosios galios atributais. Šis įvykis turėjo vainikuoti beveik 40 Vytauto valdymo metų, kuris iki gyvenimo pabaigos padaugino LDK žemes ir pasiekė didybės ir šlovės viršūnes. Vytautui trūko tik karūnos, kurią jam pasiūlė imperatorius Sigizmundas I. Tačiau Popiežius Martynas V 1427 metais neigiamai reagavo į idėją karūnuoti Lietuvos valdovą ir nedavė palaiminimo dėl to, kad Vytautas užtarė stačiatikių bažnyčią. Tačiau po trejų metų visos kliūtys buvo pašalintos ir net buvo nustatyta karūnavimo data ir vieta — 1430 metų rugsėjo 8 dieną Vilniuje.
Imperatorius Sigizmundas I atsiuntė Vytautui karūnavimo akto projektą bei aktą dėl karalystės statuso LDK suteikimo.
"Lietuvos karaliai bus savarankiški ir nepriklausomi, ne vasalai, nei mūsų, nei Šventosios imperijos, nei kieno kitų, tarnaujančių krikščionybės skydu šioje sienoje — padedant kovoti prieš pagonybės išpuolius", — buvo pažymima projekte.
Į Vytauto karūnavimą Vilniuje atvyko Maskvos kunigaikštis Vasilijus, metropolitas Fotijus, prijungtų žemių kūnigaikščiai, Krymo chanas, Moldovos valdovas, Livonijos magistras, Bizantijos imperatoriaus pasiuntiniai.
Tačiau Lenkijos feodalai, visada svajoję prijungti LDK prie Lenkijos, perėmė karūną, kurią vežė Sigizmundo pasiuntiniai. Mainais gi pasiūlė Vytauto brolio — Jogailos karūną.
"Paimti sau lenkišką karūną, priklausančią mano broliui — tai įžeidžiantis ir nieko vertas dalykas. Tai būtų, mano supratimu, didžiausia žala mano šlovei", — atsakė Vytautas bajorams.
Karūnacija buvo nutraukta. Po tokio lenkų smūgio Vytautas sunegalavo, atitolo nuo reikalų, išvyko į Trakų pilį ir tais pačiais metais mirė, taip ir netapęs LDK karaliumi.
Vytauto Didžiojo valdymo metu Lietuvos valdos pasiekė Okos aukštupį ir Možaiską. Jis atėmė Pietų Podoliją iš totorų ir išplėtė savo valdas iki Juodosios jūros. Vytautas kartu su savo broliu Jogaila (Vladislavu II) buvo Žalgirio mūšio (1410 metai), kuriame buvo sutriuškinti kryžiuočiai, organizatorius. 1422 metais Vytautas grąžino Lietuvai Žemaitiją, kurią užėmė ordinas.
Vytauto Didžiojo indėlio į Lietuvos istoriją negalima pervertinti. Todėl ir buvo nuspręsta įtraukti nepavykusią Vytauto karūnavimo dieną į įsimintinų Lietuvos Respublikos datų kalendorių. Tačiau šią dieną jokių ypatingų šventinių renginių nevyksta.
