TSRS metais, nepaisant Lietuvos politikų noro matyti juos kaip itin neigiamą laikotarpį, visi miškai buvo nacionalizuoti ir saugomi valstybės — juos nuolat prižiūrėjo Aplinkos apsaugos komitetas, įkurtas 1957 metais. Tuo pačiu metu Lietuvos miškai buvo išnaudojami minimaliai. Darbo vietos buvo kuriamos kitose ekonomikos srityse, o respublikos poreikiams reikalingas miškas buvo atvežamas iš Uralo, taip pat kaip ir Latvijai bei Estijai.
Po Lietuvos pasitraukimo iš TSRS 1991-aisiais buvo priimtas įstatymas dėl nacionalizuotų miškų grąžinimo jų savininkams ar palikuonims. Reikšmingi miško plotai pateko į privačias rankas. Naujieji miško savininkai dažnai nesuprato, kad reikia rūpestingai elgtis su savo miško valdomis, tad elgėsi kaip grobuonys.
2004 metais Lietuvos aplinkos apsaugos ministerija buvo priversta pripažinti, kad privačių miškų valdymas yra labiau ekologiškai žalingas ir neveiksmingas, palyginti su valstybės valdymu. Taigi, 2001 metais valstybiniuose miškuose buvo neteisėtai iškirsta apie 7 984 kubinių metrų, o privačiuose miškuose šis skaičius siekė 41 317 kubinių metrų. Po to, kai atėjo Europos integracijos laikas ir Briuselis nustatė visų Lietuvos gyvenimo aspektų kontrolę, situacija su neteisėtu iškirtimu pradėjo gerėti.
Įdomi yra Lietuvos statistika apie miško išteklių ūkinį panaudojimą, jei lyginti ją su Latvija, Estija ir Lenkija, kurios taip pat turi reikšmingus miško išteklius. 2000-2005 metais apvalainės medienos kirtimas Lietuvoje išaugo nuo 5,5 milijonų kubinių metrų iki 6,41 milijonų kubinių metrų. Tuo tarpu Estijoje šis skaičius sumažėjo nuo 8,91 iki 7,74 milijonų kubinių metrų, Latvijoje — nuo 14,3 iki 12,3 milijonų kubinių metrų; Lenkijoje šis rodiklis smarkiai išaugo — nuo 26,02 iki 41,4 milijonų kubinių metrų.
Taigi, Lietuvoje, kurios teritorija panašaus dydžio kaip Latvijos, beveik pusantro karto didesnė nei Estijos ir tik penkis kartus mažesnė už Lenkijos, situacija su miškų ūkio plėtra neatitinka respublikos potencialo.
Šių metų tyrime Lietuvos ekspertai pripažįsta, kad pagal nacionalinę miškų inventorizaciją bendras vidutinis padidėjimas 2014-aisiais siekė 18,7 milijonų kubinių metrų, o kasmetinė absorbcija atitiko tik 52% metinio padidėjimo. Kitaip tariant, kasmet 48% galimų pajamų nuo miškų kirtimo dingsta veltui.
Tuo pačiu metu prarandama ne tik dešimtys tūkstančių darbo vietų, kurios galėtų būti kuriamos ekonomikoje tinkamai įsisavinus miško išteklius, bet ir kyla visos ES ekologijos grėsmės. Galų gale "pernokusiuose" miškuose kaupiasi anglies dioksidas, kuris dideliais kiekiais išleidžiamas gaisrų metu ir po medžių mirties, jų pūvimo.
Lietuvai jau seniai reikia reformuoti miškų pramonę, ką pripažįsta ir šalies valdžia — ši sritis yra biurokratizuota ir priklausoma nuo korupcijos. Lietuvoje 43 miškinguose rajonuose šiandien dirba 4 tūkstančiai žmonių, įskaitant 1200 miško savininkų ir 800 administratorių.
Tai, kad Lietuvai nereikia tiek daug miškų ūkio įmonių (įskaitant pagrindinį), patvirtino ir 2016 metais respublikoje apsilankęs Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) generalinis direktorius Angel Gurria. Jis pažymėjo, kad šios valstybinės įmonės turėtų ne tik mokėti dividendus ir mokesčius, bet ir būti atvirai valdomos.
Tik 2017 metų liepą Seimas galiausiai patvirtino urėdijos reformą. Tai padaryti pavyko tik tada, kai valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga pažadėjo konservatoriams grąžinti šildymo PVM lengvatas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
