Kaip pranešė lietuviškos leidyklos "Baltosios Gulbės" leidybos direktorė Natalia Erkelenz, Lietuva savo Krašto apsaugos ministerijos (KAM) lygmenyje pradėjo kovą su tokių "Kremliaus propagandistų" kaip Nikolajus Starikovas knygomis. KAM Strateginės komunikacijos departamentas rekomendavo šalies bibliotekoms jų nepriimti, nes jos "falsifikuoja ir iškreipia Lietuvos istoriją, o taip pat kelia abejonių dėl strateginių Respublikos partnerių".
Norisi suprasti, kodėl vyksta tokie dalykai, nes pirma pasąmonės reakcija į situaciją — šiandien nerekomenduoja priimti, o rytoj lieps sunaikinti, kaip tai vyko vienoje valstybėje prieš Antrą pasaulinį karą.
Lietuvos fronte nieko naujo
Žiniasklaidoje jau daug rašyta apie tai, kaip atkakliai Lietuva "kariauja" su Rusijos televizija ir kinu savo teritorijoje, o analogiškai Vakarų produkcijai jos kontroliuojančios (nors vis dažniau norisi pavartoti terminą "represinės") institucijos pretenzijų neturi.
Ypač šiuo atveju stebina tai, kad visokiausi draudimai, jau nekalbant apie jų absurdiškumą, yra visiškai neefektyvūs, nes uždaros informacinės erdvės laikai liko praeityje. Kitaip tariant, televizijos kanalai, kinas ir tos pačios knygos šiandien yra laisvai prieinamos internete, o viešas jų smerkimas tik skatina vartotojo susidomėjimą "uždraustu vaisiumi".
Tiesa, istorija yra specifinis reikalas. Rusija irgi stebi, kad nebūtų iškreipiama tiesa apie jos praeitį, bet reikia atskirti oficialų kursą nuo nuomonių įvairovės. Galima sutikti, kad Lietuvos istorija neturėtų būti rašoma Starikovo knygų pagrindu. Tačiau jo kūriniai — tai ne vadovėlis nacionalinėms mokykloms, o tiesiog alternatyvi knyga šalies skaitytojui, kurią pastarasis turi teisę paskaityti bibliotekoje. Dabar gi iš jo tą teisę norima atimti. Bet kuo tada "demokratinė" Lietuva, kur turėtų viešpatauti žodžio laisvė, skiriasi nuo jos pastoviai kritikuojamos "autoritarinės" Rusijos ar komunistinės Kinijos?
Be to, labai nemalonu, kad viskas daroma tyliai. Juk jeigu nėra ko slėpti, tegul KAM Strateginės komunikacijos departamentas paskelbia viešą "nepageidaujamų" autorių ir/ar jų knygų sąrašą, kad kiekvienas Lietuvos pilietis žinotų, ką reikia skaityti, o ko ne. Matyt, vis dar bijoma Europos reakcijos, kur tokio lygio cenzūra nepriimtina.
Kas toliau?
Tokioje situacijoje pats metas sustoti ir baigti tyčiotis iš sunkiai iškovotos Lietuvos demokratijos bei žeminti jos piliečius, kurie, pasirodo, yra tokie kvaili, kad patys nesugebės atskirti istorinės tiesos grūdų nuo propagandos pelų. Tačiau rusofobijos liga Lietuvoje progresuoja, ir jos aukomis vis dažniau tampa politikai ir visuomenės veikėjai, kurie paprasčiausiai turi savo nuomonę ir pagrįstai kritikuoja šalies užsienio ir vidaus politiką.
Kartais susidaro įspūdis, kad mūsų orientyras yra ne Didžioji Britanija ar Vokietija, kaip laisvės etalonai, o Ukraina, kur draudžiamos partijos, veikia slapti kalėjimai, žudomi žurnalistai ir niekieno netrukdomi veikia tokie tinklapiai kaip "Taikdarys", kuriame vis atnaujinamas likviduotinų "liaudies priešų" sąrašas.
Ar tuo baigsis šnipomanija ir istorija su rusiškos produkcijos sklaidos Lietuvoje ribojimu? Nejaugi teisus yra Starikovas, sakydamas, jog pas mus "kažkas nori, kad informacinėje erdvėje, bibliotekose nebūtų alternatyvios nuomonės". Ar ateis ta diena, kai, visiškai praradę sveiką protą, uždrausime Rusiją kaip tokią?
Lietuvos politinis elitas ir žiniasklaida, siekdami siaurų (savo ir nesavo) interesų, pakankamai greitai sąmoningai ir nesąmoningai išsuko antirusiškos isterijos spiralę. Problema ta, kad po kurio laiko ji pradeda gyventi savarankišką gyvenimą, ir tai, kas dar visai neseniai buvo neįsivaizduojama ir nepriimtina, tampa "nauja norma.
Šiame kontekste belieka tik tikėtis, kad Lietuva netaps tokia pat "nugalėjusios demokratijos šalimi" ir paranojiška "Antirusija" kaip Ukraina.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
