Kai pasirodė naujiena, kad Lietuvos vyriausybė pritarė planui blokuoti Astravo atominės elektrinės (AE) eksportą ir taip apsunkinti projektą (plano esmė — elektros pralaidumo su Baltarusija ribojimas bei importo apmokestinimas, taip pat draudimas Kruonio hidroakumuliacinei elektrinei teikti paslaugas kaimyninei valstybei), niekas nenustebo.
O štai žinia, kad šalies Energetikos institutas konsultuoja baltarusius jų statomos AE saugumo klausimais, buvo netikėta visiems — net specialiam Lietuvos atstovui Astravo AE reikalams iš URM Dariui Degučiui, kuris pareiškė, kad nieko nežinojo apie valstybės mokslininkų dalyvavimą ES projekte ir kad tai — sunkiai suprantamas akibrokštas.
Nustebęs buvo ir Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas, kuris prisipažino, kad sužinojo apie viską tik iš spaudos, pridurdamas, jog projektas nesuderinamas su nacionalinio saugumo interesais.
Tokiu būdu išeina, kad Lietuva neturi nuoseklios pozicijos Astravo AE atžvilgiu, o jos valdininkai net nežino, kas vyksta šioje — strategiškai svarbioje — srityje, nors Energetikos instituto atstovai sako, kad jų veikla buvo suderinta su URM. Ką tai galėtų reikšti?
Ko dar norėti?
Pasak Energetikos instituto vadovo Sigito Rimkevičiaus, galima piktintis dėl Astravo elektrinės statybų, bet ji vis tiek statoma ir tikriausiai bus pastatyta. "Taigi, galbūt mums svarbu turėti nors šiek tiek informacijos apie statybas ir stengtis, kad šis objektas būtų maksimaliai saugus", — konstatavo specialistas.
Atrodytų, labai gera mintis, juk Lietuvai, regis, labiausiai rūpi baltarusiškos AE saugumas. Dar daugiau, bendradarbiavimo projektą remia Europos Sąjunga, kuri tokiu būdu padeda Lietuvai jaustis saugiau. Pagaliau, reikėtų džiaugtis, kad Baltarusija sutiko pasidalinti iš esmės Rusijos informacija apie projektą (todėl labiau nepatenkintas turėtų būti "Rosatomas", o ne mes).
Energetikos institutas: konsultacijos dėl Astravo AE buvo suderintos su URM >>
Tačiau Lietuvos Užsienio reikalų ministerija vistiek išreiškė susirūpinimą dėl mokslininkų iniciatyvos ir, atsižvelgdama į tai, kad buvo priimti įstatymai, kuriuose Astravo AE pripažinta nesaugia ir įvardinta kaip grėsmė nacionaliniam saugumui, rekomendavo institutui iš naujo įvertinti savo poziciją.
Kitaip sakant, Lietuvos valdžios nuomone, geriau siekti nepasiekiamo politinio tikslo (projekto sustabdymo), negu daryti kažką praktiškai naudingo. Kodėl?
Kieno interesai svarbesni?
"Logika" šiuo atveju, galimai, yra tokia: jeigu Lietuvos ekspertai Europos projekto rėmuose, neduok Dieve, pasakys, kad Astravo AE yra saugi, ES daugiau netikės Lietuvos politikų pasakomis, o jos gyventojams bus sunku paaiškinti, kodėl negalima importuoti pigesnės baltarusiškos elektros.
Tokiu būdu, žlunga visas politinis-ekonomimis planas, už kurio gali slypėti iš karto keli interesai.
Pirma, protestuodama prieš Astravo elektrinės statybas, Lietuva, galbūt, vykdo nurodymą tų jėgų Europoje ir Amerikoje, kurios mėgsta svetimomis rankomis komplikuoti Rusijos ir jos sąjungininkų gyvenimą (žinoma, nepaisant pavaldinių interesų). Antra, dingsta viena iš problemų, kurių pagrindu galima auginti politinius reitingus, ginant Tėvynę nuo "priešų" ir vaizduojant aktyvumą užsienio politikoje.
Trečia, energetinis bendradarbiavimas su Baltarusija reiškia naujas finansines schemas, kurios gali netenkinti tam tikrų interesų grupių, kurios susijusios, pavyzdžiui, su Skandinavijos elektros rinka.
Ne visi lietuviai supranta kovą prieš Astravo AE >>
Trumpai sakant, Astravo AE saugumas ir jos pigesnis produktas Lietuvoje realiai nieko, išskyrus visuomenę, kurios interesai pas mus visada paskutinėje vietoje, nedomina, nes socialiai orientuota pozicija, greičiausiai, prieštarauja iš užsienio nurodytai politinei linijai ir yra nenaudinga įtakingoms interesų grupėms.
Na o tai, kad daug kas nežinojo (arba vaizduoja, jog nežinojo) apie minėtus Energetikos instituto kontaktus su Baltarusija, reiškia, kad šimtatūkstantiniai grantai kaip visada dalinami tyliai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
