Situacija Katalonijoje turi keletą svarbių aspektų ir turėtų būti vertinama platesniame kontekste. Ji ne tik dar kartą išryškino teritorinio vientisumo principo ir teisės į apsisprendimą priešpriešą, bet ir parodė šiuolaikinio pilietinio pasipriešinimo specifiką bei jo suvaldymo sudėtingumą.
Atgal į praeitį
Kuomet didesnė dalis Vakarų valstybių pripažino Kosovo nepriklausomybę, toliaregiški ekspertai ir politikai perspėjo, kad tai "Pandoros skrynios" atidarymas, kuris gali baigtis suverenitetų paradu. Tačiau jie nebuvo išgirsti. O be reikalo.
Žinoma, buvo bandoma sakyti, kad tai išskirtinis atvejis. Bet iš tiesų jis galutinai ištrynė ir taip labai ploną ribą tarp teisės į savarankiškumą ir teritorinio integralumo. Galiausiai vieno ar kito principo viršenybė tapo priklausoma ne nuo tarptautinės teisės, o nuo praktinių aplinkybių. Paprastai tariant — nuo valstybės sugebėjimo ar nesugebėjimo nugesinti separatizmo ugnį.
Pavyzdžiui, Gruzijai ir Ukrainai (Krymas) dėl netinkamos jų pačių politikos ir išorinių priežasčių nepavyko. Toliau gali būti Katalonija, dar kartą Škotija, dar kartą Ukraina (Donbasas), gal net Jungtinės Valstijos su jų Teksasu ir Kalifornija.
Svarbiausia, kad Vakarai iš pradžių patys sukūrė sau šią problemą, o dabar kalba apie vienybę ir stabilumą, bet iš tikrųjų sunkiai įsivaizduoja, kaip suvaldyti situaciją, nes griežtumas tik blogina padėtį.
Kai jėga ne išeitis
Kaip pažymėjo WikiLeaks įkūrėjas Džulianas Asandžas, kovą dėl Katalonijos referendumo galima pavadinti pirmu internetiniu karu, kurio metu regiono gyventojai bandė organizuoti balsavimą su virtualios erdvės pagalba, o Ispanijos valdžia visomis įmanomomis elektroninėmis priemonėmis stengėsi užblokuoti separatistinius tinklapius.
Jau "Arabų pavasaris" parodė, kad socialiniai tinklai yra galinga jėga pasipriešinimo judėjimo rankose, ypač kovojant su tam technologiškai ir mentališkai neparuošusiu valdančiuoju režimu. Tačiau būtent katalonai įrodė, kad net tokia moderni valstybė kaip Ispanija yra didžiąja dalimi bejėgė prieš internetą (jau nekalbant, pavyzdžiui, apie vietinių policininkų nepaklusnumą). Ir galų gale Madridas buvo priverstas griebtis senoviškų sukilimo numalšinimo metodų (biuletenių konfiskacija, aktyvistų areštai, lazdos, guminės kulkos ir panašiai).
Tačiau žmonės vyriausybėje, matyt, neskaitė "spalvotų revoliucijų" vadovėlių. Jei būtų skaitę, žinotų, kad prievarta prieš oponentą po tam tikro momento (o tas momentas Katalonijos atveju seniai praėjo) reiškia jeigu ne pralaimėjimą, tai labai sunkiai pataisomą įvaizdžio sugadinimą, kuris legitimizuoja protestą ir priverčia visą pasaulį jį užjausti emocijų lygmenyje nepriklausomai nuo teisinio konteksto.
Šiandien sostinė jau nori kalbėtis, ką reikėjo daryti iš karto, nesiimant represijų. Katalonai irgi, regis, neprieštarauja, kadangi politinė iniciatyva yra jų rankose net nepaisant to, kad Europos Komisija kaip ir Ispanija pripažino jų referendumą neteisėtu.
Konstruktyviu tokių derybų rezultatu galėtų tapti didesnė Katalonijos autonomija, kadangi regiono nepriklausomybė būtų katastrofa Madridui, naujas sudėtingas iššūkis Europos Sąjungai ir nežinomybė pačiai Katalonijai, kurios gyventojai daugiau kalba apie savarankiškumą, negu įsivaizduoja, kaip jis atrodys, o svarbiausia — kas ir kiek už jį mokės galimos politinės-ekonominės izoliacijos ir sankcijų sąlygomis.
Kitaip tariant, norisi tikėti, kad 2017 metų spalio 1 diena netaps Ispanijos (o gal ir ES) teritorinio vientisumo pabaigos pradžia.
Lietuvos pozicija
Lietuvos politologai, vertindami tai, kas įvyko Katalonijoje, gana vieningi — Madridas guminėmis kulkomis šaudė į separatistus, o pataikė į save, ir dabar pasekmės gali būti rimtesnės, negu anksčiau.
Referendumas Katalonijoje: Lietuvos požiūris >>
Šalies užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius irgi suformulavo kaip niekad tikslią ir teisingą poziciją: "Emocinis krūvis didelis, nepasitikėjimo žaizdos gilios, dialogas su savo žmonėmis Ispanijai yra būtinybė. Smurtas nepadės", — konstatavo Lietuvos URM vadovas.
Vienintelis klausimas — ar jis nenorėtų savo Twitteryje dar kartą parašyti viską tą patį, tik vietoj Ispanijos kreiptis į Ukrainą? Ar čia kaip su Kosovu — "visai kita istorija"?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
