— Rimai, ar matei politikų, iš kurių mums siūloma 2019 metais išrinkti valstybės vadovą, sąrašą? Žiniasklaida pradėjo labai dažnai platinti tokius sąrašus, kad įdeigtų žmonėms naujo Prezidentūros gyventojo vardą.
— Mačiau neseniai tokį sąrašą, bet neįsidėmėjau. Tiesa, kol kas neapgalvojau, kam iš šios gerbiamų žmonių grupės galėčiau atiduoti savo balsą. Juk iki rinkimų dar daugiau nei pusantru metų, o politikoje tai ilgas laikotarpis, per kurį galima ne tik patekti į politinį olimpą, bet ir iškristi iš jo. Lietuvos politika žino daug panašių atvejų. Prisimink, kaip praėjusių Europarlamento rinkimų metu Gabrielius Landsbergis — dar niekam nežinomas vos prieš kelis mėnesius iki šio įvykio — tapo eurodeputatu nuo Lietuvos konservatorių partijos bei aplenkė daug žinomų ir nusipelniusių partijos narių.
O kaip mandatą gavo žinomas tik pokerio žaidėjų rate Antanas Guoga?! Kaip tai įmanoma, kad niekam nežinoma asmenybė laimi Lietuvos rinkimus? Tikras galvosūkis… O dar prisimink, kaip dėl kyšininkavimo per vieną dieną žlugo liberalų lyderio Eligijaus Masiulio politinė karjera. O juk jam likus pusmečiui iki Seimo rinkimų pranašavo vos ne premjero postą. Taigi, šiandien kalbėti apie būsimą Lietuvos prezidentą tas pats, kaip burti kavos tirščiais.
— Bet juk tu pripažįsti, kad sąrašuose surašyti "gerbiami žmonės", o tai reiškia, kad juos ne šiaip sau laiko kandidatais į prezidentus. Štai, pavyzdžiui, „pirmasis" reitingo numeris — premjeras Saulius Skvernelis. Už jį jau šiandien, pagal apklausas, nubalsuotų virš 15% rinkėjų. Tai dvigubai ar net trigubai daugiau nei už kitus žinomus kandidatus. Tokiu būdu, Skvernelis — vertas kandidatas į prezidentus.
— Na, premjero asmenybė man iki šiol lieka paslaptimi. Per visus premjero darbo metus jis niekuo, mano manymu, neišsiskyrė. Be to, jis pastoviai sėjo nesantaiką valdančiojoje koalicijoje tarp "valstiečių" ir socialdemokratų. Argi galima viešai partnerių akivaizdoje flirtuoti su konservatoriais, kurie yra opozicijoje? Ir kaip galima palaikyti partijos, kuri delegavo tave į aukštas pareigas, priešininkų pozicijas? Aš suprantu, kad "politika — tai išdavystės menas", betgi ne taip atvirai tai daryti!
Paprastas rinkėjas nesigilina į politinius žaidimus, o širdimi jaučia apgaulę. O širdies, kaip žinome, neapgausi. Ne veltui pernai rudenį Lietuvos rinkėjai "nubalsavo širdimi" ir prieš konservatorius, ir prieš socialdemokratus — už visišką valdžios atsinaujinimą.
— O ką tu šiandien laikai pagrindiniu kandidatu į prezidento postą?
— Šiandien? Kol kas nieko. Šiandien bet kuris politikas, kuris nors kartą užsimins apie santykių su Rusiją gerinimą ir Baltarusijos AE saugumą, rizikuoja būti užguitas žurnalistų. O juk Lietuvos prezidento postas pagal Konstituciją numato kaip tik užsienio politikos, kuri, visų pirma, turėtų spartinti ekonomikos gerinimą, o ne atvirkščiai, žlugdyti ją. Iš pradžių reikia atrasti bendrą pagrindą su kaimynais. Amžina tautos išmintis ne veltui skelbia, kad "rinkis ne namą, o kaimyną". O jeigu jau taip susiklostė aplinkybės, kad negali pakeisti kaimyno, tai geriau "prasta taika, nei geras karas".
Kas pirmas iš kandidatų paskelbs, kad gerins santykius ne tik su Ukraina, bet ir su Rusija ir Baltarusija, už tą aš ir balsuosiu 2019 metų pavasarį.
