— Labas, Artūrai. Seniai nesimatėme. Kur tu buvai taip ilgai?
— Labas, Vytai. Kelioms savaitėms grįžau namo iš Vokietijos. Aš ten visą vasarą dirbau ryšių kabelių įmonėje. Po kelių savaičių vėl grįšiu ten. Po to, kai susipažinau su darbo sąlygomis Vokietijoje, jau niekada nebenorėsiu dirbti Lietuvoje.
— Kažkaip nepatriotiškai tu mąstai. O kas gi kurs mūsų valstybės gerbūvį? Kas pildys iždą ir išlaikys senjorus, moksleivius ir valstybės pareigūnus?
— Tegul patys valstybės pareigūnai ir Seimo nariai save išlaiko. O aš daugiau nesiruošiu gadinti savo sveikatos dėl jų. Vokietijoje aš per mėnesį uždirbu du tūkstančius eurų, o Lietuvoje gaudavau ne daugiau kaip 700 eurų. Ten dauguma produktų kainuoja pigiau ir jie yra geresnės kokybės. Maistui aš išleidžiu ne daugiau nei 200 eurų per mėnesį. Darbdavys suteikia nemokamą apgyvendinimą — kambarį svečių namuose. Aš jau nekalbu apie aprangą, kuri Vokietijoje kainuoja visai nedaug ir apie buitinę techniką, kuri ir pigesnė, ir geresnės kokybės.
Taigi, aš pats įsitikinau, kas yra "dviejų greičių" Europa, apie kurią jau visai atvirai kalba Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Makronas.
— Bet juk mūsų laikraščiuose rašo, kad ir Vakarų Europoje ne toks jau puikus gyvenimas. Neseniai net skaičiau lietuvio, grįžusio iš Airijos, interviu ir jis kalbėjo, kad daugiau ten uždarbiauti nebegrįš. Neva, nebemėgsta lietuvių Britanijoje.
— Nežinau, kaip ten yra Anglijoje, o Vokietijoje man labai gerai gyvenasi. Vokiečiai labai maloniai su lietuviais ir lenkais, su kuriais aš dirbu, elgiasi. Miestelis, kuriame dirbu, visai nedidelis, gyventojų vos 15 tūkstančių žmonių, jis yra 40 kilometrų nuo Kiolno. Savaitgalį visada galima surengti sau kultūrinę programą.
O neseniai mačiau skelbimą, kad parduodamas 200 kvadratinių metrų namas už 115 tūkstančių eurų ir susimąsčiau… Grįžau į Lietuvą ir pasidalinau savo mintimis su žmona. Gal iš tikrųjų verta parduoti mūsų 120 kvadratinių metrų namą Vilniaus priemiestyje ir išsikraustyti gyventi į Vokietiją? Kas mus čia laiko išskyrus šūkius iš Daukanto aikštės? Mums su žmona dar tik po 40 metų — visas gyvenimas prieš akis. Sūnus galės mokytis vokiečių mokykloje. Jis gerai išmano kalbas, tikiuosi, kad ir vokiečių kalbą greitai perpras. Taigi, kiekvieną dieną vis rimčiau susimąstau, kad verta pakeisti gyvenamąją vietą.
— Tu taip nuostabiai viską apibūdinai, kad net aš užsimaniau išbandyti likimą užsienyje. Jeigu tavo darbo vietoje prireiks daugiau žmonių, užtark žodį už mane. Juk tu žinai — aš dirbti moku. Pasiruošęs iškeliauti nors rytoj.
