Visai neseniai Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis pareiškė mokytojams: "Neužsiimsiu "popsu" ir neapgaudinėsiu, nežadėsiu dalykų, kurių šiandien negalime įgyvendinti, — niekada taip nedarau. Eurų spausdinimo mašinos, deja, neturiu, todėl šimtų milijonų pasiūlyti negaliu. Bet galiu pažadėti, kad Vyriausybė padarys viską, kad teigiami pokyčiai įvyktų kiek galima greičiau".
Šiame trumpame pasisakyme yra visa Lietuvos ekonominės politikos esmė: pinigų ekonomikoje yra ir daugėja, bet biudžete jų nėra, todėl gyventojams (ypač tiems, kas dirba valstybiniame sektoriuje) belieka tik tikėti vyriausybės pažadais, kad kada nors (!) kažkas pasikeis. O kol kas, laikykitės…
Problema tik ta, kad laikytis tampa kuo toliau, tuo sunkiau, ir greitai arba įvyks stebuklas, arba paskutiniam emigrantui teks gesinti šviesą kapinėse.
Gerai ar blogai?
Žinoma, situacija nėra tokia tragiška (vis tik ne Afrikoje gyvename), bet pagrindo džiaugsmui irgi nedaug.
Viena vertus, kaip teigia Lietuvos banko (LB) ekspertai, šalies eksportas auga, nedarbas šiemet mažės iki 7,3%, o darbo užmokestis padidės 7,8% (kitais metais nedarbas turėtų mažėti iki 7%, o atlyginimai — augti 5,9%); infliacija šiais metais gali siekti 3,4%, o 2018 metais turėtų mažėti iki 2,2%.
Kita vertus, ES statistikos agentūra "Eurostat" pateikia duomenis, rodančius, kad pajamų nelygybė Lietuvoje yra didžiausia per dešimtmetį ir viena didžiausių visoje Europos Sąjungoje. Skurde vis dar gyvena daugiau nei penktadalis žmonių.
Kaip konstatavo LB valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas: "Didelė dalis skurstančių — tvarkingi dirbantys, už mažą (minimalų ar net mažesnį atlygį) šeimą išlaikyti bandantys žmonės, taip pat darbo nerandantys ar visą gyvenimą dorai dirbę pensinio amžiaus mūsų tevynainiai. Tačiau užvis blogiausia štai kas: nors ekonomika auga, pajamų nelygybė ir toliau didėja itin sparčiai. Palyginkime: 2012 metais 20-ties procentų turtingiausių ir 20-ties procentų vargingiausiai gyvenančiųjų pajamos Lietuvoje skyrėsi 5 kartus. Pernai šis rodiklis jau viršijo 7 kartus".
Kitaip tariant, ekonomikos (eksporto) augimą jaučia ir taip neblogai gyvenantys žmonės, o neturtingų Lietuvos piliečių pajamos beveik nesikeičia, kas reiškia, jog jų padėtis blogėja, nes kainos auga. Sudėtinga tampa įsigyti net būtiniausias prekes ir paslaugas (pavyzdžiui, greitai paprastam žmogeliui gali tekti pamiršti fantastiškai pabrangusį sviestą ir pereiti prie riebalų mišinio).
Todėl smunka vidaus vartojimas, ir negelbėja net šešėlinė ekonomika bei emigrantų pervedimai. O tai (jau nekalbant apie greitai pasibaigsiančią ES paramą) — prielaidos BVP augimo sulėtėjimui, dar spartesnei emigracijai ir šešėlinės veiklos plėtrai, kas reiškia mažesnes biudžeto pajamas ir atitinkamai dar didesnę socialinę atskirtį bei skurdą.
Todėl nenuostabu, kad, pavyzdžiui, SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda teigia, jog Lietuvos ekonomikai reikia skubios pagalbos.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
