Ši sensacija tada užgožė kitą svarbų momentą: rinkėjai tą pačią dieną pirmą kartą laisvu referendumu patvirtino pagrindinį įstatymą — Konstituciją. Galima įtarti, kad dauguma rinkėjų jos iki galo tada ir neperskaitė, bet tikėjo, kad balsuoja už gerą dokumentą. Išties, mūsų, kaip ir daugumos kitų šalių, Konstitucija yra gražus tekstas, tačiau esmė — jo realizacija ir nustatyta vystymosi kryptis.
Antai, pirmasis Konstitucijos straipsnis skelbia: "Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika". Tikrovėje savos valiutos lito nebeturim, daugelį įstatymų priima Briuselis, o šalies teritorijoje įsikūrė užsienio šalių kariai. Anrajame straipsnyje rašoma: "Suverenitetas priklauso Tautai" (žodis "Tauta" parašytas iš didžiosios raidės, ir taip — visame tekste). Tą suverenitetą ji gali realizuoti kartą per kelis metus, per įvairaus lygio rinkimus. Tačiau apytikriai pusė rinkėjų nebeina į rinkimus, nes nusivylė. Kai pakalbi su kitos pusės atstovais, dažnas irgi nusiskundžia, kad nėra deputatų atšaukimo iš Seimo įstatymo ir todėl jie tampa nekontroliuojami, liaudis nesijaučia jų atstovaujama.
Šią spragą galėtų užpildyti referendumai, bet devintame Konstitucijos straipsnyje sakoma, kad referendumas skelbiamas, "jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300 tūkstančių piliečių". 1992 metais, kad Lietuvoje gyveno 3,7 milijono žmonių, tokį parašų skaičių surinkti buvo žymiai lengviau nei dabar, kai oficialiai gyvena 2,9 milijono.
Vieną kartą, 2014 metų pavasarį, iniciatyvinė grupė dėl žemės nepardavimo užsieniečiams padarė stebuklą — surinko daugiau nei 300 tūkstančių piliečių parašų su visais tu piliečių pasų duomenimis ir pareikalavo referendumo. Bet ilgai delsusi, Vyriausioji rinkimų komisija gudriai nukėlė referendumą į birželio pabaigą, atostogų metą, ir referendumas žlugo.
Penktasis Konstitucijos straipsnis skelbia: "Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms". Bet kas mėnesį atliekamos sociologinės apklausos jau daug metų stabiliai rodo, kad iš visų visuomeninių institucijų patį mažiausią pasitikėjimo reitingą šalyje turi kaip tik Seimas, Vyriausybė, teismai. Tai — irgi faktai.
Jau minėtame devintajame straipsnyje rašoma: "Svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu". Kaip jums atrodo, ar stojimo į NATO klausimas buvo vienas iš svarbiausių tokių klausimų 2004 metais? Mano kuklia nuomone taip, nes tai valstybės vystymosi krypties klausimas. Bet referendumo šia tema nebuvo, užteko balsavimo Seime. Beje, 137 straipsnis draudžia Lietuvoje užsienio valstybių karines bazes. Galima, žinoma, teigti, kad esami NATO šalių kariniai daliniai ir technika mūsų šalyje — dar ne bazės, bet kam bus lengviau nuo tokio gudravimo?
46 straipsnis skelbia: "Valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei". Tačiau net minėti buvę komunistai iš esmės vykdė laisvosios rinkos, liberalią politiką (todėl šiuo metu ir suskilo), ką jau kalbėti apie dešiniuosius.
Tai — tik keli pavyzdžiai; norint, juos būtų galima vardinti toliau. Sakysite, kad nieko čia keisto, niekur nerasime idealaus Konstitucijos atitikimo tikrovei? Taip, bet nuo to mums ne lengviau. Todėl verčiau pagalvokime, ką gi galime padaryti padėčiai pagerinti.
25 metai — laikas, kai neišvengiamai subręsta konstitucinė reforma, nes ilgametė praktika atskleidžia jos privalumus ir trūkumus. Beje, privalumų irgi yra, tarkime, tai, kad Konstitucija sukūrė parlamentinę respubliką su prezidentinės respublikos bruožais. Skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, mūsų prezidentą tauta renka tiesiogiai, o ne Seime, ir jis turi realias galias. O kad prezidento valdžia neišbujotų, jo galias subalansuoja Seimas, vyriausybė ir kartas nuo karto pasisakantis Konstitucinis teismas.
Taip pat yra pavykęs balansas tarp proporcinės ir mažoritarinės Seimo rinkimų sistemos: pusė Seimo narių renkami pagal partijų sąrašus ir taip stiprinamos partijos, o kita pusė — vienmandatėse apygardose, ir tuo stiprinamas tiesioginis ryšys su konkretaus rajono rinkėju. Tačiau labai trūksta deputato atšaukimo mechanizmo, ir apie jį tikrai verta pagalvoti, norint, kad žmonės nenusisuktų nuo valdžios, ir kad kai kurie partiniai šulai nepriliptų prie parlamentinių kėdžių amžiams.
Žmonės valdžią vertintų palankiau, jeigu galėtų lengviau rengti referendumus. Jau būta siūlymų sumažinti reikiamų parašų skaičių referndumui suorganizuoti nuo 300 tūkstančių iki 100 tūkstančių, tik kol kas jie ignoruojami. Tuo tarpu jeigu tokia reforma būtų realizuota, žmonės tiesiogiai įsitrauktų į valstybės valdymą. Žinoma, paskelbti refefendumą gali ir Seimas savo nutarimu, tačiau deputatai vengia tai daryti, jausdami, kad tokiu būdu sprendimų priėmimas kai kuriais klausimais jiems imtų slysti iš rankų. Seniai laikas sumažinti ir pačių deputatų skaičių nuo 141 iki 101: jei jau gyventojų šalyje sumažėjo beveik trečdaliu, tai ir seimūnų turėtų mažėti proporcingai.
(Įdomus, beje, yra 17 straipsnis: "Lietuvos valstybės sostinė yra Vilniaus miestas — ilgaamžė istorinė Lietuvos sostinė." Tiesiog istorijos ironija yra ta, kad demokratinė Lietuvos Konstitucija šiuo straipsniu užfiksuoja, įteisina stalininės TSRS vadovybės 1939-ųju metų sprendimą. Tai vėl gi — faktas, su kuriuo sunku ginčytis. Jis verčia kai kuriuos pernelyg tiesmukai mąstančius žmones susimąstyti, kad ne viskas taip paprasta istoriniame procese).
Apibendrinant, galima daryti išvadą, kad laikas atlikti Konstitucijos pataisas. Be aukščiau išvardintų, viena svarbiausių pataisų galėtų būti štai kokia. Išvertus iš lotynų, žodis "Konstitucija" reiškia Nustatymą. Konstitucija nustato valstybės vystymosi kryptį. Tačiau dabartinė pirmojo Konstitucijos straipsnio formulė, kad Lietuva yra "nepriklausoma demokratinė respublika", yra per daug abstrakti. Ji neturi socialinio turinio. Juk laikoma, kad demokratija yra ir liberaliose JAV, kur daugelis gyventojų neturi jokio sveikatos draudimo, ir socialiai orientuotoje Švedijoje, kurioje aukštos socialinės garantijos. Daugelyje Vakarų Europos šalių laikomasi kurso į "socialiai orientuotą rinkos ekonomiką".
Tada, 1992 metais, Konstitucijos architektai, paveikti tos epochos dvasios, manė, kad žlugus komandinei sistemai pakanka paskelbti demokratiją, ir viskas susitvarkys. Kaip matome, to nepakako. Demokratija be aiškaus socialinio turinio virsta stipresniojo teisės viešpatavimu. Kad šalyje geriau jaustųsi ne tik stambios įmonės, bet ir silpnesni — jaunos šeimos, pensininkai, neįgalieji, bedarbiai — Konstitucija turi skatinti, nustatyti atitinkamus tikslus. Tuomet, valstybei turint aiškią vystymosi kryptį, beliks ją realizuoti. Tai irgi bus nelengva, bet bent jau bus aišku, kokia kryptimi einame.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
