Leidykla "Alma littera" jau paskelbė, kad išima iš prekybos visą Vanagaitės knygos tiražą ir nutraukia sutartį su rašytoja. Taip pat apie knygų pardavimų sustabdymą Vanagaitei pranešė prekybos tinklas "Maxima". Konservatyvi bendruomenė pradėjo persekioti rašytoją.
Ryžtas atrasti istorinę tiesą šiuolaikinėje Lietuvoje reikalauja didelės drąsos. Nors laužai iš knygų Vilniaus Katedros aikštėje dar nedeginami, bet kova su „neteisinga" literatūra, kuri siūlo alternatyvų požiūrį, jau tapo norma. Tereikia prisiminti istoriją su Rusijos žurnalistės Galinos Sapožnikovos knyga ("Lietuviškas sąmokslas. Kaip žlugo Sovietų Sąjunga ir kas nutiko tiems, kurie bandė ją išsaugoti"), skirta 1991 metų sausio įvykiams šalia Televizijos bokšto nušviesti. Knygos tiražas buvo greitai areštuotas, o Sapožnikovai uždrausta įvažiuoti į Lietuvą.
Čia viskas aišku: Rusijos žurnalistė, dirba laikraštyje "Komsomolskaja pravda", aišku — "Kremliaus agentė". Su Vanagaite sudėtingiau… "Kremliaus agente" rašytoją jau pavadino, tai nesudėtingas reikalas. O štai išvyti iš šalies negali: Lietuvos pilietė. Belieka tik persekioti.
Vanagaitės "nusikaltimas" prieš Lietuvso patriotus yra toks: rašytoja pateikė nemalonių faktų apie tautos didvyrį Adolfą Ramanauską-Vanagą. Anot jos, didvyris "išdavė saviškius", reiškė simpatijas komunizmui prieš sušaudymą.
"Jis (Ramanauskas-Vanagas — Sputnik) buvo sulaikytas, kai bandė nusižudyti, areštuotas jis išdavė 22 žmones su adresais, kurie padėjo jam slapstytis, ir, galų gale, pradėjo šlovinti komunizmą, tikėdamasis, kad bus sušvelninta bausmė", — parašė Vanagaitė.
Patriotiškai nusiteikę lietuviai to neatleidžia. Vanagaitė pasikėsino į tai, kad šventa — į nacionalinį mitą. Kad ir kaip rašytoja bandytų atsiriboti nuo Kremliaus, atsisakydama duoti Rusijos žiniasklaidai interviu, kaltindama juos "propaganda", bet galų gale knygos "Mūsiškiai" autorė pati tapo svetima lietuviams, prieše.
"Atsižvelgus į susierzinimą, kurį gali sukelti lietuviškos kultūros formos, siekiant iš vidaus arba iš išorės pakeisti šią tautą, išgelbėti ją nuo vykstančio blukimo — geriau būtų palikti lietuvius ramybėje. Alternatyva — tai labai aštrus vidaus konfliktas, — svarsto Baltarusijos politologas Jurijus Ševcovas apie Vanagaitės istoriją. — <…> idealiomis aplinkybėmis, po 15-20 metų reikia pasiūlyti Lietuvai ir Latvijai tokią vietą kultūros ir valstybės regioninėje sistemoje, kuri atsižvelgtų į stiprių žaidėjų interesus ir garantuotų šių kultūrų likučių išsaugojimą. Visų pirma, per investicijas į Lietuvos ir Latvijos švietimo sistemą, žiniasklaidą, knygų leidybą, šventes, etninį turizmą. Tokia tarptautine pagalba galima būtų sukoreguoti ir kai kurius mitus. Tuomet jie taps ne tokie svarbūs, kaip dabar".
Švelnus požiūris. Kaip liepė Laodzi "veikiame neveikliai". Bet kartu dar labiau giliname kitą lietuvių kartą į tuos nacionalinius mitus. Į mitus, kurių pasekmėje iškyla idėja suteikti Šiaulių mokyklai Jono Noreikos vardą bei šalia tarybinių paminklų pastatyti paaiškinamas lenteles: "Neatitinka istorinės teisybės".
Vanagaitė yra humanistė, tai patvirtina jos knygos, be to, įtūžusi humanistė. Būtent todėl palikti lietuvių ramybėje ji negali. Rašytoja priversta veikti "chirurginiu būdu", ištraukti žaizdas į paviršių.
"Aš važiuoju į masinio sušaudymo vietą — ir ką matau? Didžiulius plakatus Parduodama žemė". Aš skambinu ten, sakau: "Už kiek?" Masinė kapavietė, 1700 žmonių. Man atsako: "30 tūkstančių eurų". Aš pakėliau skandalą, jau einu į Vyriausybę, sakau: "Juk ten žmonės guli, 1500 tų, kuriuos nužudė lietuviai". Jie sako: "O mes žinome, kad tai kapas. Ten kapas penki metrai ant šešių". <…>. Taigi, oficiali Lietuva nelaiko šių žmonių "mūsiškiais". Žydai nužudyti, žydų kapai — tegul žydai ir prižiūri. Žydai turi pinigų", — pasakoja rašytoja.
Neišspręsta, nacionalinias mitais užretušuota pareities trauma nulemia lietuvių dabartį. Apie tai taip pat kalba Vanagaitė: "Tai, kad mano šalis išgyveno 1941 metais, nužudžius dešimtą šalies gyventojų dalį, dabar yra mūsų dalis, štai ši genetinė tautos atmintis. <…>. Masinė mano šalies emigracija — taip pat šios genetinės atminties dalis. Mes bėgame nuo savęs".
Metaforiškai, bet ne nepagrįstai.
Neišmoktos istorijos pamokos sukelia istorinių klaidų atkartojimą. Neatskleisti skausmingi praeities momentai primena apie save, sukuria nesveiką atmosferą visuomenėje. Tai virsta tokiais pat nesveikais socialinio charakterio pasireiškimais: alkoholizmas, savižudybės.
Savo laiku nepilna Vokietijos denacifikacija (po karo Vakarų Vokietijos vidaus reikalų ministerijoje tarnavo 54% buvusių NSDAP narių) pavirto radikaliu terorizmu. Teroristinės organizacijos "Raudonosios Armijos frakcija" nariai manė, kad nacionalsocialistinė praeitis iki šiol veikia Vokietijos dabartį. Jų kovos metodais tapo nužudymai, sprogimai, bankų apiplėšimai ir pasikėsinimai į valstybės pareigūnų gyvybes.
Rūtos Vanagaitės metodai kitokie, bet rezultatas sukėlė ne mažesnį rezonansą. Rašytoja turi drąsos smūgiuoti per nacionalinius mitus, kurie tiesiogiai veikia Lietuvos tautos nykimą. Tai ne teroristinis aktas, bet visiškai humanistinis. Lietuvia privalo žinoti apie nacizmo aukas, apie jo nusikaltimus ir savo dalyvavimą juose.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
