Atriumas su vėjarodžiais
Tikriausiai, būtų nesąžininga teigti, kad moksleiviai mokosi lietuvių kalbos pačiame Maskvos centre.
Metro stotis "Baumanskaja" — vis dėlto ne pats centras, ir nuo Kremliaus toloka. Bet, tuo pačiu metu, visai netoli garsusis Baumano vardo Maskvos valstybinis technikos universitetas — inžinierių-technikų kalvė.
Lietuvišką mokyklą atpažinsi iš karto. Tai nėra įprastas, antspauduotas "tvartas" (kaip, pavyzdžiui, Andrejaus Zviagincevo filme "Nemeilė"), o ganėtinai jaukus namelis. Švarus, tvarkingas, įmantrios architektūros. Apskritai, iš karto tampa aišku — tai ta pati "lietuviška" Jurgio Baltrušaičio vardo 1247-oji mokykla.
Kai su fotografu Dmitrijumi įeiname į pastatą, mes regime… Ne, ne paprastą mokyklos koridorių. Apskritai, ne koridorių. Tai — didelė erdvė už stiklo sienų.
"Na, nieko sau aktų salė!" — nustebo šių eilučių autorius.
Bet tai — ne aktų salė. Tai atriumas. Mokyklos direktorė Solveiga Valatkaitė mums paaiškina, kad atriumo sienos dekoruotos tikrų vėjarodžių iš Baltijos jūros pakrantės žvejybos kaimų kopijomis. Dalis jų buvo prarasta Antrojo pasaulinio karo metu. Tačiau bendrų Lietuvos ir Rusijos istorikų tyrimų dėka jų išvaizda buvo atkurta.
"Mes turime vaikų, kurie žino kiekvieno vėjarodžio istoriją, — sako direktorė. — Jie gali pravesti ekskursiją ir papasakoti, kurioje Kuršių nerijos vietovėje buvo. Ir kas svarbu — tai ne tik puošmena. Mes naudojame šį grožį ugdymo procese".
Rytais mokyklos atriume mažyliams rengiama šokių mankšta. Pašokus, pašokinėjus, mažyliams prasideda pamokos. Beje, atriume — nuostabi akustika, ne ką blogesnė, nei bet kurioje geroje koncertų salėje.
Mokykla kaip muziejus
Mokyklos direktorė Solveiga Valatkaitė veda mus į ekskursiją po mokyklą. Laiptų aikštelės nukabintos nuotraukomis.
"Tai yra mūsų mokyklos istorija", — sako direktorė. Istorija apima laikotarpį nuo 1992 metų (įsteigimo datos) iki dabar. Ekspozicija siekia trečiąjį aukštą. Iš viso 1247 —ojoje mokykloje yra keturi aukštai. Taigi, vietos būsimų absolventų nuotraukoms dar yra.
Prie vienos iš klasių matome Puškiną. Aleksandro Sergejevičiaus figūra iš kartono pagaminta vienam iš švietimo projektų. Tačiau, verta pastebėti, kad Puškino figūra labai harmoningai atrodo tarp lietuviškų nacionalinių gluosnių, tarp raštų ir gintaro.
Mes einame į klasę, kurioje vyksta matematikos pamoka. Ir, nors pamoka vyksta rusų kalba, vienas iš mokinių, mūsų prašymu, analizuoja sudėtingą trigonometrinę funkciją lietuvių kalba. Žinoma, tai yra įspūdinga.
O mes išeiname iš klasės ir sustojame prie įmantraus pano, vaizduojančio scenas iš lietuvių mitologijos. Pano labai gražus. Šis pano, kaip aiškina Solveiga Pranovna, naudojamas lyginamosios mitologijos užsiėmimuose. Medžiagos pakanka beveik keturiasdešimčiai pamokų.
Už posūkio mes matome fotografijos darbus — labai gražius kraštovaizdžius ir portretus. Tai — mokinių darbų paroda. Tų, kurie jau pasiekė gerą profesinį lygį. "Nuotrauka su lašeliais yra nuostabi", — prisipažįsta direktorė.
Toliau — profesionalių fotografų darbų paroda. Tiesą sakant, jei Solveiga Pranovna nepaaiškintų, kur kokie darbai, aš neatskirčiau profesionalių nuotraukų nuo moksleivių darbų.
Bet štai garsiojo Lietuvos fotografo Algimanto Aleksandravičiaus darbų paroda. Tai — garsių nacionalinės kultūros veikėjų portretai.
"Portretai nėra pasirašyti, — sako direktorė. — Ir tai padaryta specialiai. Mes mokome vaikus atpažinti žymius kultūros žmones asmeniškai. Užuominai šialia pakabintas visų pristatytų žmonių sąrašas. Ir mokinys gali pagal sąrašą peržiūrėti ir prisiminti, kieno nuotauka yra pateikta".
Šiek tiek toliau — Romualdo Rakausko — kito didžiojo fotografo ekspozicija. Ciklas "Žydėjimas". Pasak mokyklos vadovės, būtent čia mokytojai gali pravesti dalį klasės valandėlių. Atmosfera čia, šalia Lietuvos romantikos ir lyrikos meistro darbų — labai gera.
O mes sustojame prie simbolinių nuotraukų. Šie du darbai, kuriuose Vilniaus ir Maskvos miesto kraštovaizdžiai uždėti vienas ant kito. Tokiu būdu Lietuvos sostinės viduramžių bokšteliai staiga virsta Vasilijaus Palaimintojo soboru.
"Švietimo ir kultūros srityje mes neturime sienų tarp Lietuvos ir Rusijos", — aiškina direktorė.
Stebuklai tęsiasi
Įeiname į choreografijos klasę. Pradinių klasių mokiniai mokosi lietuvių liaudies šokio. Choreografijos užsiėmimai yra privalomi. Vaikai mokosi tiek lietuvių, tiek rusų liaudies šokių. O tada jie laiko įskaitą prieš visą mokyklą. Mokykloje yra vaikų šokio ansamblis "Šaltinėlis". Praėjusiais metais Maskvos "šaltinėliai" atstovavo Rusijos sostinei Pasauliniame moksleivių šokių festivalyje Vilniuje.
"Mes labai didžiuojamės", — papasakojo direktorė. — Kadangi daugelis mokyklų, kur mokoma lietuvių kalba, nepateko. Jos nebuvo atrinktos. O mūsų kolektyvą atrinko. Ir mūsų vaikai kartu su kitais kolektyvais pasirodė didžiuliame stadione".
Vienoje iš poilsio vietų stovi knygų lentyna su brangiais albumais. Yra du albumai su Salvadoro Dali reprodukcijomis. Yra prašmatni fotografijų knyga "Vaizdingoji Rusija", yra albumai su Lietuvos kraštovaizdžiais.
"Kai pas mus atvyksta delegacijos, — aiškina direktorė, — dovanoja, dažniausiai, geras knygas. Aš sudėjau visas knygas ir albumus į mokyklos švietimo erdvę, kad jie būtų prieinami kiekvienam vaikui. Ir mokiniai varto, žiūrinėja iliustracijas, skaito. O netoliese yra medžiagos apie didžiojo Jurgio Baltrušaičio, kurio garbei pavadinta mūsų mokykla, gyvenimą ir kūrybą. Šias knygas skaito, jomis naudojasi. Pagal pačias knygas tai akivaizdu".
Įeiname į mokyklos muziejų. Ten pristatyti autentiški nacionaliniai kostiumai, apsupti gluosnių puokščių. O atskiroje spintoje stovi lietuviški "paukšteliai" — senoviniai vaikiški žaislai kurie, turint gebėjimų, tampa labai melodingu pučiamuoju muzikos instrumentu.
Įeiname į dar vieną klasę ir susipažįstame su istorijos mokytoju Dmitrijumi Ivanovičiu. Pedagogas domisi istorine rekonstrukcija, ir taip stipriai, kad sugebėjo užkrėsti vaikus savo hobiu. Kartu su vaikais jis neseniai sukūrė projektą, skirtą lietuvių ulonams. Projektas pasirodė esąs sėkmingas ir paklausus. Be to, istorinio būrelio mokiniai pakviesti į Lietuvą ryšium su Napoleono kariuomenės persikėlimo per Nemuną metinėmis.
Aprašinėti lietuviškos mokyklos grožį galima be galo. Paminėsime tik keletą iš jų. Aktų salėje — Lenino premijos laureato garsaus meistro Kazio Morkūno vitražai.
"Tai didis meistras, — sako Solveiga Valatkaitė. — Aš asmeniškai buvau jo dirbtuvėje, kai jis darė mums vitražus. Meistras buvo jau pagyvenęs žmogus. Mane abstulbino jo meistriškumas ir didžiulė meistro fizinė jėga".
Negalima nepaminėti valgyklos. Iš išorės jis atrodo kaip parodų salė. Stiklo vitrinose išstatyta grakšti keramika. Tačiau, jei atidžiai įsižiūrėti, pro vitriną galima pamatyti valgomuosius stalus. Ir toli, už vaizdingos širmos — vieta, kur išduodamas maistas.
"Mes vadiname mūsų valgyklą pietų sale, — sako mokyklos vadovė. — Mes labai norėjome sukurti čia jaukumą. Pas mus čia įrangtas židinys. Žinoma, elektrinis — kitų mokymo įstaigose statyti negalima. Tačiau, vis dėlto, tai — tikras židinys. Mes čia rengiame literatūrinius vakarus. Ir vaikų gimtadienius. Juk būna taip: norisi pakviesti į svečius visą klasę, tačiau sąlygos namuose neleidžia. Taigi, galima atšvęsti tiesiog čia, prie židinio".
Mūsų kelionė po mokyklą artėja prie pabaigos. Mes jau artėjame prie direktorės kabineto. Ir staiga sutinkame tėvus su labai mažu berniuku. Aš klausiu: "Tai jūsų pirmokas?". Pasirodo, ne. Vaikui vos treji. Bet jis ir jo tėvai jau nori mokytis būtent lietuvių mokykloje. O norint čia mokytis, reikia užsiregistruoti prieš kelerius metus. Nuo trejų metų — pats tas.
Dar viena miela detalė direktorės priimamajame. Ten stovi lentyna su įvairiais žaislais. O šalia — išspausdintas direktorės nurodymas "Dovanoti verkiantiems ir nepelnytai įžeistiems vaikams".
"Mes iš tikrųjų dovanojame šiuos žaislus", — sako Solveiga Valatkaitė. —Ir siekdami nuraminti vaiką, ir nukreipti nuo nuoskaudos, perjungti jo dėmesį. Ir tai veikia. Vaikai nustoja verkti".
Tačiau, spręndžiant iš to, kad lentyna yra pripildyta žaislų, šioje mokykloje senai niekas neverkė.
Problemos ir sprendimai
Kabinete Solveiga Valatkaitė pasakoja apie mokyklą. Ji atsidarė 1992 metais. Nors sekmadieninė lietuvių mokykla atsidarė šiek tiek anksčiau — 1991 metais.
"Aš pamačiau, kad yra nemažai mokyklinio amžiaus vaikų", — sako direktorė. — Pagrindinė paskata kurti tokią mokyklą buvo tai, kad vaikams iš mišrių santuokų trūko dviejų kultūrų mokymosi. Kai kurie vaikai mokėjo lietuvių kalbą. Kai kurie — ne. 1992 metais atsidarė pirmoji klasė ir antroji klasė".
Iš pradžių mokykla buvo įsikūrusi Povarskoj gatvėje, Lietuvos kultūros centre "Baltrušaičio namai".
"Kitais metais atsirado trečiai klasė", — prisimena Valatkaitė. — Ir tokiu būdu mokykla "subrendo "iki vienuolikos klasių".
1994 metais mokykla buvo įregistruota kaip valstybinė. 1995 metais naujoji švietimo įstaiga persikėlė į uždarojo darželio patalpas šalia metro stoties "Baumanskaja"
"Tada šis pastatas mums, žinoma, atrodė lyg rūmai po mažų kambarėlių Povarskoj gatvėje, — prisimena direktorė. — Bet vis tiek vaikų darželis mums buvo mažas. Mes parengėme priestatų projektą, pradėjome statyti sporto salę, kabinetus. Pradinis ciklas jau beveik buvo baigtas 1998 metais. Tačiau įvyko defoltas, ir viskas sustojo. Todėl pradėjome kelią iš pradžių. 2004 metais steigėjas nusprendė statyti naują pastatą. Ir 2005 metais mes persikėlėme į pastatą, kurį jūs matote".
Pastato konstrukcijos pajėgumas yra 275 mokinių. Bet jau dabar vaikų yra daug daugiau. Šiandien mokykloje mokosi 450 vaikų.
"Netelpame jau, aišku, šiuose kambariuose", — sako Solveiga Valatkaitė. — Pirmosios dvi klasės mokosi kitos mokyklos pastate. Netoli nuo mūsų, galima nueiti pėsčiomis".
Kaziuko mugės pamokos
"Ši mokykla buvo sukurta vaikams iš mišrių santuokų", — sako mokyklos vadovė. — Tačiau labai greitai atsirado mokinių, kurie norėjo arba susipažinti su Lietuvos kultūra, arba mokytis kalbos. Priežastys buvo skirtingos. Dažnai tėvai turėjo bendrą verslą su Lietuva. Buvo ir tų, kurie dažnai ilsėjosi Lietuvoje. Jiems buvo labai svarbu, kad vaikas orientuotųsi kalboje ir kultūroje, galėtų bendrauti ir žaisti su vaikais lauke".
Kalba mokykloje mokoma trimis lygmenimis. Pirmasis — lietuvių kaip gimtoji. Antrasis lygis skirtas vaikams iš mišriųjų šeimų. Trečiasis — lietuvių kaip antroji užsienio kalba.
"Šiais metais pas mus mokosi dvidešimties tautybių vaikai, — sakė direktorė, — ir visi jie su dideliu malonumu susipažįsta su tradicijomis ir kultūra. Viena iš gražiausių ir mėgstamiausių mūsų vaikų švenčių — yra Kaziuko mugė. Mūsų mokykloje ji organizuota jau labai senai. Vaikai gamina savo darbelius. Kažkas iš anksto. Kažkas ką nors pina ir mezga paskutnę naktį. Labai įvairūs darbeliai, pradedant origami iš popieriaus, baigiant labai įdomiais daiktais, pačių pagamintomis vazomis, žaislais. Šio renginio metu mes renkame aukas į "Podari žizn" fondą — ir pervedame lėšas vaikams, nesvarbu, kiek jų yra — svarbu, kad vaikai išmoktų užjausti, kad jie suprastų kiekvieno prisidėjimo svarbą ir galimybę".
Surasti Maskvoje mokytojų yra labai sudėtinga užduotis. Pirmieji mokyklos mokytojai nebuvo pedagogai pagal išsilavinimą, tačiau jie buvo kalbos vartotojai. Dabar kalbą ir kultūrą mokykloje dėsto du padegogai-lituanistai, įforminti kaip užsienio darbuotojai. Jie atvyksta metams pagal darbo vizą.
Besitęsiantis dialogas
Mokykla yra užmezgusi bendradarbiavimą su švietimo įstaigomis Lietuvoje. Pavyzdžiui, Vilniaus "Gabijos" gimnazija.
"Šiais metais mūsų vaikai kartu su Vilniaus gimnazijos moksleiviais studijavo Lietuvos piliakalnius, lietuvių liaudies kostiumų istoriją ir tradicijas", — sako Solveiga Valatkaitė. — Mokytojams rengiami kvalifikacijos kėlimo kursai ir mūsų mokytojai yra ten kviečiami. Tad švietimo ir kultūros srityje tarp dviejų šalių yra nuolatinis dialogas".
Abiejų šalių moksleiviai lankosi vieni pas kitus.
"Mūsų vaikams buvo būtina pasinerti į kalbos aplinką, jie važinėjo į Vilnių ir gyveno šeimose", — sako direktorė. — Taip pat ir vaikai iš Lietuvos, kurie mokosi rusų kaip užsienio kalbą, atvykdavo pas mus ir gyveno čia pas mus šeimose".
Solveiga Valatkaitė yra įsitikinusi, kad konfliktų dėl nacionalinių priežasčių tarp vaikų nebūna. Šiuos konfliktus sukuria suaugusieji.
O kol kas lietuviška mokykla laikoma viena geriausių Maskvoje. Moksleiviais laimi visos Rusijos Olimpiadas, mokytojai gauna projekto "Maskvos elektroninė mokykla" stipendijas. Maskvos 1247 —osios mokyklos absolventai įstoja į prestižinius Maskvos ir Lietuvos universitetus. Gyvenimas tęsiasi. Politikai pykstasi, o skirtingų tautų vaikai — auga kartu, ir mokosi gražioje ir jaukioje mokykloje.
Mokykloje, kuri suteikia ne tik žinių, bet ir koegzistencijos patirties dideliame ir sudėtingame pasaulyje.
