— Labas Ruvimai, Jūs, aišku, skaitėte bendruomenės pranešimą, kad mes nepalaikome rašytojos Rūtos Vanagaitės abejonių partizano Ramanausko-Vanago dydviriškumu. Ir ką pasakysite apie šį Žydų bendruomenės valdžios pareiškimą? Nejaugi Faina Kukliansky — visa Lietuvos žydų bendruomenė?
— Na, ką aš galiu pasakyti Jums, gerbiamas Chaimai? Faina nėra visa bendruomenė ir kalbėti visų Lietuvos žydų, kurių šeimos Holokausto metu patyrė sunkiausius laikus, vardu neturi teisės. Juolab, tokiomis skaudžiomis temomis. Kaip kalbėjo vienas "mūsiškis" išminčius — geriau patylėti ir pasirodyti kvailiu, nei kalbėti ir išsklaidyti abejones. Taigi, šiuo atveju man atrodo, kad ponia Kukliansky jau kurį kartą suskubo įsiteikti Lietuvos patriotams.
Ir tai nepaisant to, kad Vanagaitę palaikė Europos žydų kongresas ir asmeniškai mūsų gerbiamas nacių medžiotojas Efraimas Zuroffas. Jeigu bendruomenės tinklalapyje pasirodęs pranešimas būtų pasirašytas Kukliansky vardu, aš net žodžio neištarčiau. Kiekvienas žmogus mūsų visuomenėje turi teisę išreikšti savo nuomonę dėl to ar kito įvykio. Ir tai normalu. Bet platinti anoniminius pranešimus, kurie išreiškia visų Lietuvos žydų palaikymą šiuo klausimu, to jau per daug.
— Taip, gerbiamas Ruvimai, Jūs, kaip visada, esate teisus. Bet, man atrodo, kad Europos, Amerikos ir Izraelio žydai — taip toli, o Lietuvos valdžia — taip arti, kad ponia Kukliansky paskelbė tokį pranešimą kaip tik tam, kad išsaugotų gerus santykius su Lietuvos valdžia ir pelnytų lietuvių palankumą žydams, kurie taip ir neišvažiavo į Pažadėtąją žemę ir liko gyventi šalia savo protėvių, sušaudytų Paneriuose ir Molėtuose, Kaune ir Ukmergėje. Juk visa Lietuvos žemė permirkusi nekaltų 200 tūkstančių litvakų krauju.
Duok Dieve Rūtai Vanagaitei sveikatos ir stiprybės. Juk ji jau kiek metų drąsiai judina lietuvių, kurie stengiasi greičiau užmiršti savo protėvių dalyvavimą Holokauste, pareitį.
— Žinote, gerbiamas Chaimai, aš dažnai prisimenu mano močiutės Rivos, kuri sugebėjo išgyventi iki Aušvico išlaisvinimo pasakojimus. Iki šiol pamenu jos numerį ant rankos. Ji man sakė, kad karo metu daug žydų kariavo "SS" pusėje, darbas kartu su Aušvico vadovybe leido išgelbėti savo gyvybes.
Žydų bankai teikė Hitleriui finansavimą, o tūkstančiai lietuvių gelbėjo žydus nuo nacių ir rizikavo savo ir savo šeimų gyvybėmis. Taigi, šiandienos mūsų bendruomenės flirtavimas su Holokausto vykdytojų palikuonimis— tas pats bandymas išgyventi dar vieną sunkų laikotarpį, juk dabar sunku ne tik litvakams, bet ir visiems žydams.
