Kas paskatino šį protesto sujudimą? Negi socialistinės Rusijos revoliucijos 100-čio dvasia užklydo į Lietuvą? Ir kuo visa tai gali baigtis?
Viskas dėl skurdo ir dėl pinigų kvapo — dabar svarstomas 2018 metų biudžetas, ir pinigų trūksta visoms sritims, išskyrus gynybai. Kariniai lobistai pasinaudojo tarptautine įtampa savo naudai ir kitų nelaimei. Kitais metais finansavimas švietimo sistemai mažėja nuo 4,7% šalies BVP iki 4,5. Tai ir sukėlė šiaip jau mandagių mokslininkų ir dėstytojų įsiūtį.
"Negaliu išmaitinti šeimos iš 600 eurų atlyginimo į rankas", — skundžiasi tipinis mokslininkas, ir jis teisus. (Neteisus jis tik dėl to, kad taip ilgai kentėjo.) O pradedantis mokslininkas į rankas gauna dar mažiau — 450 eurų. Apie kokią jo darbo kokybę galima kalbėti?
Švietimo ministrė ramina, kad kitąmet algos bus keliamos. Bet niekas ja jau netiki, kadangi priprato prie tokių "pakėlimų" po 15 ar 20 eurų. Medikai davė reikalavimų pavyzdį — kelkit algas 30%, pradžiai. O po metų kitų — 50%. Ir medikai masiškai pasigavo šį lozungą.
Premjeras Saulius Skvernelis pamiršo, kad jis nebe policininkas, ir ėmė rikiuoti nepatenkintuosius: "Kas jūs tokie, kada atsiradot, ar jūsų judėjimas registruotas? Jūs čia nešantažuokit…" Tuo jis stipriai sumažino savo šansus laimėti prezidento rinkimus. Medikai to nepamirš, o tai įtakinga gildija.
Matyt, medikus ir švietimiečius iš tikrųjų prispyrė reikalas. Metų metais jie stebėjo savo sričių skurdą, degradaciją, kadrų emigraciją. Ir pratrūko. Neveltui tipinio lietuvio emocijas lygina su ketčupu: kratai jį, kratai, spaudi, bet iš pradžių niekas neišteka — ir staiga vienu ypu išteka riebi ketčupo dozė. Tad čia dar ne pabaiga: apie savo skurdą tuoj garsiai gali priminti policininkai, gaisrininkai, bibliotekininkai, žodžiu, daug kas.
"Matyt, mokytojų streikus inspiruoja Rusija", — giliamintiškai prieš kelis metus ištarė anuometinis premjeras Algirdas Butkevičius. Ir taip kalbėjo socialdemokratas, kuriam dėl skurdo streikuojantys samdomi darbuotojai turėtų būti artimesni už bet ką. Panašu, kad medikams ir mokslininkams tokie potencialūs kaltinimai kol kas nė motais. Bet jei jie eis iki galo, susidurs su "patriotų" staugimu: "Rusai puola!"
Tarybinis laikotarpis iš dalies sukompromitavo Lietuvoje ir visoje potarybinėje erdvėje kolektyvinį veiksmą. Vyresni dar prisimena prievartinį dalyvavimą gegužės 1-osios ir lapkričio 7-osios demonstracijose. Individualizmo ir liberalizmo epochoje visi suskubo kurti savo asmeninę laimę, įprato veikti pavieniui, nekolektyviai.
Tačiau tai nedavė jokių rezultatų. Žmonės palaipsniui suvokia, kad ši valstybė yra jų valstybė, o ne valdžios nuosavybė. Skurstančių išsigelbėjimas yra jų pačių rankų darbas. Nepakanka vieną kartą per kelis metus pabalsuoti ir laukti, kol išrinktieji tave prisimins. Žiniasklaida dažnai kalba apie poreikį ugdyti pilietinę visuomenę. Tai štai ji ir gimsta tokiuose sąjūdžiuose, kaip dabar medikų ar mokslininkų.
Lietuviai, kaip minėta, iš prigimties yra drovūs ir kuklūs, ir labai dažnai žmogus su jiems netikėta idėja ar iniciatyva pavadinamas išsišokėliu. Tai yra vis kaimiškojo, individualistinio mentaliteto liekanos, kurios jau stabdo pažangą miesto, didelių kolektyvų sąlygomis.
Kas yra masinė lietuvių emigracija, jeigu ne masinis žmonių streikas, tik realizuojamas kiekvieno emigranto individualiu būdu? Tai streikas, išsitęses laike ir geografijoje. Emigravo tie, kurie, jeigu turėtų prancūzų ar bent jau vokiečiu mentalitetą, būtų pakovoję už savo teises Lietuvoje. Pakovoję, susiburdami į profesines sąjungas ir iškeldami kolektyvinius reikalavimus.
Bet kol kas lietuvių mentalitetas skatina veikti individualiai. Taip rezultatas pasiekiamas greičiau. Kol tu, žmogau, streikuosi čia, kol valdžiai susimils pakelti algas medikams, tai per tą laiką galima ir badu numirti. Žymiai greičiau ir efektyviau yra susipakuoti lagaminą — ir tas pats gydytojas gaus keleriopai didesnę algą Norvegijoje. Taip mąsto žmonės. Ir veikia atitinkamai.
Be to, jie mato vietinių profsąjungų silpnumą. Yra kelios stambios profsąjungos, susibūrusios į Lietuvos profsąjungų konfederaciją. Ši kasmet gauna įspūdingas sumas savo veiklai tiesiai iš… vyriausybės kišenės. Štai jums ir atsakymas, kodėl šios profsąjungos miega ant laurų. Joms ir taip gerai.
Veikia ir kelios mažos, nepriklausomos profsąjungos, kurių ryškiausia yra "Sampro". Bet be finansų ji nieko negali padaryti. O finansų ji negauna, nes darbdaviai daro viską, kad jų įmonių darbuotojai nestotų į "Sampro" ir nemokėtų jai nario mokesčio. Jie prikuria fiktyvių profsąjungų, kurios apsimeta darbuotojų teisių gynėjomis, ir sėkmingai "konkuruoja" su "Sampro" dėl darbuotojų simpatijų ir nario mokesčio. Be to, vienas iš "Sampro" lyderių — Tomas Tomilinas — prieš metus tapo išrinktas Seimo nariu, ir tai irgi atsiliepė "Sampro" aktyvumo laipsniui.
Taigi, viena vertus, susikaupusios socialinės problemos visuomenėje kartais spontaniškai virsta minėtais medikų ir mokslininkų protestais, peticijomis, grasinimais streikuoti. Kita vertus, kasmet emigruoja vidutiniškai po 40 000 šalies piliečių, potencialių profsąjungų narių. Tautinis mentalitetas keičiasi lėtai, o jis yra daugiau individualus nei kolektyvinis.
Be to, šalyje siaučiant rusofobinėms nuotaikoms, valdžiai bus gan lengva inkriminuoti streikuojantiems ryšius su Rusija. Pavyzdį, kaip vidaus problemas galima suvertsi jai, rodo pagrindinis orientyras Lietuvos valdžiai — JAV. Todėl streikuojantieji Lietuvoje samdomi darbuotojai pasąmoningai jaus, kad bet kokiu momentu jie gali būti apkaltinti valstybės išdavyste. Tai gerokai ribos jų veiksmų laisvę.
Atsižvelgiant į visą tai, galima daryti tokią prognozę: vykstant 2018 metų biudžeto dalyboms, suintensyvės atskirų visuomenės grupių reikalavimai, tačiau jeigu tai virs stambiomis demonstracijomis ar streikais, tuomet valstybės aparatas susivienys, propagandinė jo dalis paruoš visuomenę policinėms priemonėms, ir šios bus panaudotos. Tačiau giluminių šalies problemų tai anaiptol neišspręs.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
