Viena iš Lietuvos valdžios užsispyrusio nusiteikimo prieš bendrą Rusijos ir Vokietijos projektą "Nord Stream-2" priežasčių yra įsitikinimas, kad gamtinių dujų tiekimo diversifikavimas (investicijų portfelio valdymo strategija mažinti riziką vienu metu investuojant į skirtingą turtą) gali būti išspręstas SGD (suskistintųjų gamtinių dujų) importo iš JAV dėka. Siūlau, prieš pradedant analizuoti Lietuvos situaciją, susipažinti su realia JAV padėtimi SGD gamybos ir prekybos srityje.
Šiuo atveju nenaudosime jokių politinių niuansų, tik verslo aspektus, siekant atsakyti į akivaizdžius klausimus. Ar Lietuva turi galimybę organizuoti reguliarų Amerikos SGD tiekimą artimiausiu metu? Kokia gali būti šių dujų kaina Lietuvai? Supratus, kokie gali būti atsakymai, galima objektyviai įvertinti Lietuvos galimybes atsikratyti "Gazpromo" monopolijos. Tuo pačiu metu, visai galima suprasti dėl kokių priežasčių "Gazprom" visiškai nekomentuoja šių Lietuvo svaldžios planų.
Tuo metu, kai buvi išrinktas Donaldas Trampas, dar nebuvo aiškaus supratimo apie naujo JAV prezidento požiūrį į didelio masto SGD eksportą iš šalies: juk Trampas pozicionoja save kaip izoliacionizmo šalininką. Ir, spėjama, kad, jo manymu, šalis turėjo išsaugoti nuosavas dujų atsargas maksimaliai ilgam laikotarpiui. Tačiau, jau po pirmųjų jo išrinkimo mėnesių tapo aišku: Trampo manymu, netradiciniai šalies dujų ištekliai yra labai gausūs, todėl pigiomis dujomis galima aprūpinti ne tik save, bet ir pasiūlyti didelio masto eksportą.
Beveik per pusmetį Trampas ir jo komanda surengė preliminarias derybas su visais didžiausiais SGD importotojais: Kinija, Japonija, Indija, Pietų Korėja bei su potencialiai naujais importotuojais Europos, ir visų pirma Rytų Europos rinkose. 2020 metais šalis turės 65 milijonų tonų (89,7 milijardų kubinių metrų gamtinių dujų) suskystinimo pajėgumų, įskaitant jau veikiančias ir statomas gamyklas, bet tik tuo atveju, jeigu bus įgyvendinti visi statybų projektai.
Klaipėdoje atidaryta suskystintųjų gamtinių dujų paskirstymo stotis >>
Galbūt, tai įvyks po trejų metų, o šiuo metu veikia trečioji vienintelės JAV dujų suskystinimo gamyklos linija — Sabine Pass. Yra žinoma ir gamyklos akcininkų sudėtis: 61% — Cheniere Energy, 23% — Corpus Christi, 11% — Cameron, 5% — Cove Point. JAV dujas gamina, jas suskystina ir eksportuoja skirtingos įmonės, o lemiamą vaidmenį atlieka neamerikietiškos kompanijos. Dauguma (63%) jų yra "portfelio pirkėjai", o tokios įmonės, kaip, pavyzdžiui Shell, siunčia dujas į regionus patraukliausiomis tuo metu kainomis.
Pirmąsias 140 SGD tonų Lietuva gavo pagal susitarimą su dukterine "Cheniere Energy" įmone, antras dujovežis atgabeno į laivą-saugyklą "Independence" dujas iš Ispanijos "Gas Natural Fenosa". Reiškia, jokios kalbos apie ilgalaikes sutartis nėra— su kuo pavyko pasirašyti trumpalaikes, vienkartines sutartis, tiems ir sakome "ačiū".
Kodėl taip? 84% to, ką gamina "Sabine Pass", skiriama ilgalaikiams susitarimams, 10% — pagal išankstines sutartis, trumpalaikių sutarčių kvota sudaro 6%. Tarp tų, kas pasirašė su gamykla ilgalaikes sutartis arba išankstinį susitarimą "Lietuvos Dujų Tiekimo" nėra. Politika čia nieko dėta, tai grynas verslas. Neturi pinigų avansą sumokėti — bendradarbiauk su perpirkėjais, gali būti, kad tau pasiseks ir gausi gerą kainą. Dėl kokių priežasčių egzistuoja tiek daug ilgalaikių sutarčių taip pat ne paslaptis — būtent jos garantavo paskolų, reikalingų statybų finansavimui, išmokas. Stengdamasi atsisakyti stabilių, pagal kalendorių suskirstytų "Gazpromo" tiekimų, Lietuva sudėjo viltis į spotinę rinką (momentiniai pardavimai, pirkėjas iš karto gauna prekę, pardavėjas tuo pačiu metu gauna apmokėjimą), į tą pačią "ponią Sėkmę", kuri kažkam yra gera, o kažkam — ne.
Ar turi Lietuva šansų patekti į ilgalaikių sutarčių su JAV SGD gamintoju turėtojų ratą, ir tokiu būdu užtikrinti sau svarbaus energetinio šaltinio stabilų tiekimą? "Sabine Pass" dirba pagal tolingo (nuo angliško žodžio "toll" — muitas, užsienio žaliavos perdirbimas ir pagamintos produkcijos išvežimas) sąmatą — išeina, kad pirkėjas perka ne pačias SGD, o teises į suskystinimo pajėgumus, tuo pat metu apmokėti dujas reikia bet kuriuo atveju, nepriklausomai, ar pardavėjas nuspręs gaminti dujas.
Kiek tai kainuoja? Pavyzdžiui, Pietų Korėjos kompanija "KOGAS" nuo 2017 metų birželio 1 dienos per 20 metų turi kiekvienais metais mokėti "Cheniere" po 547,5 milijonus JAV dolerių už užrezervuotus trečios technologinės linijos pajėgumus. Lietuva turi užrezervavusi pusę milijardo dolerių, bet ar nors koks aukštos klasės bankas suteiks garantijas tokiai sumai? Atsakymas aiškus — ne. Reiškia, viskas, kuo gali pasikliauti Lietuva, tai aukščiau minėta "ponia Sėkmė". Jeigu ji nusišypsos, tai galima bus reguliairiai pasirašinėti sutartis su tarptautiniais Amerikos SGD pirkliais ir įsigudrinti bei suderėti Lietuvai priimtinas kainas.
Amerikos SGD kainą sudaro trys dalys. Pirkimo kaina skaičiuojama pagal "Henry Hub" kainos ir sąlyginių dujų transportavimo iki SGD gamyklos sąnaudų (veikiančiose sutartyse numatomi15% nuo "Henry Hub" kainos) sumą.
Šių metų vasarą "Henry Hub" kaina siekė vidutiniškai 3 JAV dolerius už milijoną britų šilumos kiekio vienetų (British thermal units, BTU) arba, skaičiojant gamtinių dujų kubiniais metrais, 107,4 JAV doleriai už tūkstantį kubinių metrų. Dujų suskystinimas — labai brangi operacija, vidutiniškai 81 JAV doleris už tūkstantį suskystintųjų dujų kubinių metrų. Dujovežių frachto (mokestis transporto priemonės savininkui už krovinių ar keleivių gabenimą) kainos labai nukrito, todėl sumažėjo ir SGD gabenimo per Atlanto vandenyną sąnaudos — iki 15 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų. Belieka sudėti skaičius — išeina apie 200 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų be sąnaudų GSD regazifikavimui. Jeigu atsižvelgti į šias sąnaudas ir tolingo prekybos dalyvio mažiausias pajamas, tai Amerikos dujos kainuoja ne mažiau nei 60 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų brangiau, nei Rusijos dujos.
Dabar pažiūrėsime į rezultatus, Lietuva šiuo metu padengia savo dujų poreikius 50% dujomis iš "Rusijos vamzdyno" ir 50% SGD.
Pirmasis SGD varomas lokomotyvas kuriamas Lietuvoje >>
Kad būtų akivaizdu, kaip jaučiasi Lenkijos dugų vartotojas, kur SGD sudaro tik 10%. "Energypriceindex" duomenimis, 2016 metais vidutinė dujų kaina Lenkijoje sudaro 466 eurų už tūkstantį kubinių metrų, tuo metu, kai Lietuvoje, įmonės "Lietuvos Dujų Tiekimas" duomenimis, — 610 eurai. 2016 metais Lietuvoje dar nebuvo amerikietiškų dujų, SGD buvo tiekiamos iš Norvegijos. Amerikos dujos brangesnės, analitikai laukia vidutinės kainos, kuri sieks 640 eurų už tūkstantį kubinių metrų.
Štai tokie nesunkios analizės, kurios pagrindą sudarė technologiniai SGD ypatumai ir JAV dujų prekybos taisyklės, rezultatai. Galima apibūdinti keliais žodžiais: brangu ir nestabilu. Kad ir kaip būtų stebėtina, čia slypi Lietuvos vadovybės užsispyrusios kovos su "Nord Stream-2" statybomis priežastis, tačiau apie tai pakalbėsime kitą kartą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
