— Arminai, paaiškink tu man, 50-mečiam vyrukui, kas vyksta Lietuvoje pastaruoju metu su kadrais? Ne taip seniai Vilniaus administracijos direktoriumi buvo paskirtas didelės gyvenimo patirties neturintis Povilas Poderskis. O štai dabar Skvernelis siūlo ūkio ministro pareigoms visai "žalią" 27 metų amžiaus jaunuolį, kuris tik prieš tris metus baigė studijas. Aš suprantu, kad jaunimui reikia suteikti daugiau galimybių, bet juk ne taip staigiai. Juk kelis metus padirbęs vadybininku ir gerai neišstudijavus valstybės institucijos darbo smulkmenų galima taip prisidirbti!
— Ką tau pasakyti, Vitalijau? Matyt, šalyje visai išnyko profesionalai su didele darbo patirtimi, visi išvyko į užsienį. Kitaip paaiškinti premjero ir Vilniaus mero logikos aš nebegaliu. Tiesa, turi dar vieną paaiškinimą, tačiau jis labiau panašus į fantazijas. Prie valstybės valdžios vairo vis dažniau atsistoja ne meniškos asmenybės, kurios gali išnaudoti savo didžiulę patirtį valstybės naudai, o paklusnūs klerkai, kurie "pasirašys ką reikia" ir "paspaus tinkamą mygtuką" balsavimo metu.
O jeigu kažkas veiks "ne taip, kaip reikia", tai "padarys iš jo iešmininką", "nurašys", o į jo vietą greitai paskirs kitą zombį. Tokiu būdu statoma griežta valdžios vertikalė, kurį galų gale, deja, atveda iki diktatūros. Pasižiūrėk, kaip šiandien veikia Lietuva visose valdžios srityse. Visais įmanomais būdais pašalinamos iš valdžios charizmatiškos asmenybės, turinčios savo požiūrį, kuris skiriasi nuo "pagrindinės šalies konservatorių partijos" ir asmeniškai prezidentės Grybauskaitės pažiūrų. Juos net viešai puldinėja. Tokiu būdu formuojama pilka amorfinė valstybės pareigūnų ir parlamentarų masė, kurią lengvai galima valdyti "iš centro". Būsi geras — gausi saldainį, o jeigu ne — rykštė ir kalėjimas.
— Bet juk tai visai nedemokratiška?! Kam tuomet reikalingas visas tas spektaklis su rinkimais ir balsavimu? Juk žmonės balsuoja už permainas, o prie valdžios, galų gale, lieka tie patys. Štai ir pernai rinkėjai, atrodo, parodė savo valią, nušalino nuo valdžios ketvirtį amžiaus valdančius konservatorius ir socialdemokratus, suteikė pirminybę "valstiečiams", o taip niekas ir nepasikeitė.
— Didžiulė konservatorių, kurie 26 metus stūmė į valdžią savo žmones, politinė patirtis leido jiems pastatyti tokią valdžios piramidę, kad nugriauti jos beveik neįmanoma. Štai ir gavosi Lietuvoje "Vytauto Landsbergio demokratijos" valdžia. Pats valdyti jis jau jėgų nebeturi, štai ir prastumia į pagrindines pareigas jaunus berniukus, kuriems vadovauja energijos pilnas profesoriaus anūkas — Gabrielius. Taip, dėka "rinkėjų protestinio balsavimo" atėjo į valdžią jauni ir energingi, ir kas iš to? Jie kaip tik jokios patirties ir nebeturi, nei gyvenime, nei politikoje, o gali tik projektus pagal Oksfordo ir Harvardo vadovėlius kurti. Kaip žinoma, "teorija be praktikos — nebegyva, praktika be teorijos — pavojinga".
