VILNIUS, lapkričio 28 — Sputnik. Ugniagesys gelbėtojas Aidas Ardzijauskas, bėgantis iš Dakaro į Vilnių, jau įveikė du tūkstančius kilometrų ir šiuo metu yra Maroke, praneša Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas.
"Nors startas karščiu alsuojančioje Afrikoje buvo labai sunkus, dieną pavėsyje termometrai rodydavo 43 laipsnius, bėgant į Šiaurę, kur vėsiau, sąlygos nelengvėja: bėgant antrą tūkstantį kilometrų prie karščio prisidėjo stiprus vėjas", — sako per Senegalą ir Mauritaniją bėgiką lydėjęs ir jau į Lietuvą grįžęs operatorius Aidas Bubinas.
Prie Maroko sienos, Agadire, su Ardzijausku atsisveikino ir fotografas Gedmantas Kropis. Jį pakeitė buvęs ugniagesys gelbėtojas Saulius Ališauskas. Dabar žygį jie tęs dviese.
Be nuotykių Afrikoje neapsieita
Pasak Bubino, su Aidu pradėjus šį žygį, be nuotykių Afrikoje neapsieita.
"Nuvykę į Dakarą sužinojome, kad mūsų automobilis dėl muitinės procedūrų negalėjo įvažiuoti į Senegalą ir liko prie Mauritanijos-Senegalo sienos. Tad Senegale teko pasisamdyti vietinį automobilį su vairuotoju. Jis nelabai mokėjo kalbėti angliškai, tad daug temų neišgvildenome, bet šiek tiek elementariai susikalbėdavome", — dalijasi Bubinas.
Kitas nuotykis: dieną prieš Aido startą jie nuvažiavo prie paminklo, prie kurio Aidas turėjo startuoti, pasidaryti fotosesiją. Taksi automobilyje iškrito Bubino mobilusis telefonas. Kad jo neturi, jis pastebėjo tik po gero pusvalandžio. Paskambino į savąjį telefoną iš Aido mobiliojo. Atsiliepė senegalietiškai. Laimei, prie paminklo buvo apsauginis, kuris mokėjo angliškai, tad lietuviai jam paaiškino situaciją ir jis pasikalbėjo su telefoną radusiais žmonėmis. Šie per pusvalandį jį atvežė, bet prieš tai paprašė sumokėti už taksi. Bubinas sutiko, nes Dakare surasti pamestą telefoną prilygsta stebuklui.
Aido bėgimo trasa vietiniams atrodo kaip iki Marso
"Vietiniai niekaip nesuprato, kaip galima bėgti nuo Dakaro. Jiems tai kosmosas… O kai pasakai, kad jis bėgs dar ir per Europą iki Lietuvos, beje, tokios šalies jie nežino, jiems atrodo tas pats kaip iki Marso", — pasakoja Bubinas.
Vyrai keldavosi pusė penkių, Aidas bėgdavo iki pusės dvylikos, o tada lietuviai "griūdavo poilsio, nes dėl karščio bėgti būdavo nebeįmanoma".
Kai Aidas bėgdavo, jis sustodavo kas tris, dvi, paskui kas valandą, nes buvo siaubingai karšta ir jam reikėdavo atsigerti ir pavalgyti.
Vyrai pirkdavo tokį maistą, kuris negenda: konservus, grikius, ryžius, makaronus. Kas kelias naktis jie nakvodavo viešbučiuose, nes reikėjo nusiprausti.
"Svarbiausia, kad Aidui viskas gerai, jis sako, jog nieko neskauda, kojų nepritrynė. Tik pradžia buvo sunki, kol priprato prie alinančio karščio. Dabar Maroke temperatūra apie 28 laipsnius šilumos, šalis saugi, panaši į Ispanijos Pietus", — pasakoja Bubinas.
Aido bėgimas — dovana Lietuvai jos šimtmečio proga
Kitąmet Lietuva švęs šimtmetį. Ardzijauskas nusprendė šią progą paminėti, per 100 dienų nubėgdamas 8 tūkstančių kilometrų atstumą iš Dakaro į Vilnių.
Nors Afrikoje bėgti nelengva, Ardzijauskas įsitikinęs, kad iki vasario 16-osios, Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, Vilnių pasieks.
"Jau nubėgau antrą tūkstantį kilometrų. Tad galiu palyginti su pirmuoju. Jeigu iš pradžių buvo daug saulės, prasti keliai, didelis eismo srautas ir užterštas oras, tai dabar tik automobilių sumažėjo. Bet kadangi bėgome palei Atlanto vandenyną, atsirado kitas gamtos reiškinys — vėjas", — sakė bėgikas, jau sudėvėjęs dvi poras batų.
Bėgikas kasdien įveikia beveik po du maratonus: bėga po 60-70 kilometrų. Vieną maratoną rytą, kitą — vakare. Vidurdienį labai karšta, termometrų rodyklės kyla aukščiau 40 laipsnių žymos. Tad tas laikas skiriamas poilsiui.
Šiuo metu ugniagesys gelbėtojas bėga per Maroką. Valstybė didelė, iki Europos, Gibraltaro, jam teks įveikti dar daugiau nei tūkstantį kilometrų. Bėgdamas po kiek mažiau nei du maratonus per dieną, bėgikas skaičiuoja, kad į Europą persikels beveik po dviejų savaičių.
