"Bloomberg" dar kartą "nudžiugino" savo skaitytojus "optimistinėmis" prognozėmis, nusprendęs apimti visą dešimtmetį. Viena iš jų išpranašauja Europos Sąjungos žlugimą, o tai neatneš Lietuvai nieko gero. Tačiau, kol kas pacientas yra labiau gyvas nei miręs, o tai reiškia, kad galima sutelkti dėmesį į artimiausią ateitį, kuri, tiesą sakant, ramaus ir sklandaus gyvenimo lietuviams taip pat nelemia.
Ir vėl Rusija
Šiandien konfrontacija su Rusija yra pagrindinė Lietuvos užsienio politikos kryptis. Kova vyksta visose srityse — politinėje, ekonominėje, karinėje, informacinėje ir taip toliau. Tikėtis, kad 2018 metais įtampa abiejų šalių santykiuose sumažės, neverta. Greičiau atvirkščiai, Lietuva tęs "puolimą" visais frontais.
Politinėje sferoje Rusija Lietuvai ir toliau liks "pagrindiniu pasauliniu agresoriumi" (Ukrainoje, Sirijoje ir apskritai), kuriam jokiu būdu negalima panaikinti sankcijų. Tačiau pateisinti tokią poziciją Europos Sąjungoje bus vis sunkiau, nes daugelis bloko partnerių pavargo nuo nuostolių, o Ukrainoje situacija gali paaštrėti ir atnešti nenumatytų pasekmių, todėl Vakarų požiūris į šią šalį gali labai pasikeisti.
Karinėje sferoje, tikriausiai, darbas bus tęsiamas, kuriant regioninę oro gynybos ir priešraketinės gynybos sistemą Baltijos šalyse. Lietuva taip pat įsigis naujų ginklų ir surengs didelio masto pratybas su NATO pajėgomis. Išlaidos gynybai 2019 metų biudžeto projekte gali viršyti 2% BVP. Priešingu atveju mes tikrai pralaimėsime.
Ekonomikoje tarptautiniu akcentu, kaip ir anksčiau, bus energetinio saugumo stiprinimas: "konkurencingas" SGD terminalas jau pastatytas — liko tik atsijungti nuo BRELL sistemos, kad visiems laikams atsikratytume pigios, bet "nesaugios" elektros iš Astravo atominės elektrinės, kurios uždarymą Lietuva nesėkmingai inicijuos ir 2018 metais.
Ir, žinoma, negalima ignoruoti rusų propagandos. Todėl šalyje, tikriausiai, vėl bus uždrausta kokio nors Rusijos kanalo transliacija ir priimtas koks nors įstatymas, apribojantis rusakalbių informacinę erdvę — nes dėl to kyla pavojus demokratijai ir Lietuvos piliečių savimonei, kuri, valdžios manymu, savarankiškai negali atskirti tiesos nuo melo. Žodžio laisvė? Ne, negirdėjome.
Europos Sąjungoje Lietuvai teks stengtis apriboti Vokietijos ir Prancūzijos federalines iniciatyvas transatlantinės partnerystės ribose (kad, neduok Dieve, Amerika nesupyktų), tačiau, kaip rodo Lenkijos pavyzdys, geriau neprovokuoti, o tai dar finansavimą sumažins arba, žiūrėk, atimti balsą nuspręs. Be to, kol kas nėra žinoma, kaip JAV reaguos į Vilniaus balsavimą dėl Jeruzalės — reikėjo sugebėti taip nukrypti nuo "partijos linijos", kuri iš anksto įspėjo apie pasekmes.
Kas sekantis?
Vidaus arenoje Lietuvos valdžios sistemą ir toliau drebins politinis nestabilumas dėl valdančiosios "valstiečių" partijos pasipūtimo ir patirties stokos. Koalicinė krizė, galbūt, neįvyks, tačiau vyriausybei bus sudėtinga išlaikyti dabartinę sudėtį, o Seimui — priimti sistemingus sprendimus.
Tačiau svarbiausiu politiniu 2018 metų įvykiu Lietuvoje, be abejo, taps prezidento rinkimų istorijos užuomazga, kurių rezultatas kol kas neprognozuojamas, nes nėra aiškaus favorito.
Šalies ekonomika, kaip ir prognozuoja ekspertai, toliau augs, tačiau kažkodėl ko tik paklausi, niekas šio augimo — išskyrus kainų kilimą — nejaučia. Todėl socialinio ir ekonominio susvetimėjimo lygis, kaip ir emigracijos tempai, mažai tikėtina, kad sumažės (jei ne į Didžiąją Britaniją, tai į Norvegiją).
Apibendrinant, galima pasakyti, kad Lietuva nėra blogiausia vieta gyventi, bet (ne)sąmoningo politinio kretinizmo, kuris paveikia piliečių gerovę, šiandien čia per daug. Todėl būtų gerai, jei 2018 metais Lietuvos politikai, nesugebantys efektyviai spręsti prisikaupusių problemų, bent jau neapsunkintų jų.
