Rusofobijos pritvinkusiame Vilniuje premjeras išdrįso (ir už drąsą vertas pagyrimo) pasakyti, kad laikas baigti saviizoliacijos nuo Rusijos politiką ir palaikyti su ja kontaktus bent jau viceministrų ar minstrų lygyje, nes to reikalauja pačios Lietuvos interesai.
Ši teisinga, bet ekspromtu pasakyta mintis dabar izoliuos Skvernelį nuo viso šalies politinio elito. O be elito paramos jokios permainos valstybėje, kaip rodo Lietuvos ir kitų šalių praktika, neįmanomos. (Įmanomos nebent revoliucinės permainos, bet jų vargu ar kas nori).
Iš pirmo žvilgsnio normaliam žmogui atrodo, kad vyriausybės vadovas nieko ypatingo nepasakė. Problema ta, kad ilgametė antirusiška propaganda, kaip ir bet kuri kita sisteminga propaganda, savo tikslą pasiekė: į Rusiją adekvačiai žiūrinčių žmonių mūsų valstybėje per pastarąjį laikotarpį smarkiai sumažėjo.
Pasiūlymas atkurti su Rusija reguliarius kontaktus bent jau viceministrų lygyje Algirdo Brazausko ar Valdo Adamkaus laikais atrodytų nekaltas, bet… laikai pasikeitė. Nuo Krymo įvykių 2014 metų pavasarį praėjo beveik ketveri metai, ir tai buvo metai, kai praktiškai kiekvieną dieną Lietuvos žiniasklaida transliuodavo didesnę ar mažesnė negatyvių žinių apie Rusiją porciją.
Lašas po lašo ir akmenį pratašo. Galop ne tik dalis liaudies, bet ir pats elitas tiek įtikėjo savo paties kuriamais okupacinio košmaro scenarijais, kad bet kokia pozityvi mintis apie Rusiją atrodo jam kaip akiplėšiška erezija. Todėl Skvernelis automatiškai pateko į eretikų sąrašą ir, žinant mūsų elito gerą atmintį tokiems dalykams, pateko jis ten ilgam. Nusiplauti šią "dėmę" jam gali neužtekti viso jo gyvenimo. (Antai visai respektabiliu laikomas apžvalgininkas Rimvydas Valatka išvadino Skvernelį "švonderiu"… Taigi, pasigailėjimo nebus.)
Kas paskatino premjerą išsakyti savo pasiūlymą atkurti oficialius kanalus su Rusija? Greičiausia sveikas protas, kurį išlaikė šis iš provincijos kilęs ir todėl sostinės snobizmu dar, matyt, nespėjęs užsikrėsti politikas. Taip pat tikėtina, kad Skvernelį vis labiau spaudžia verslo interesų grupės, kurios ilgisi prarastų ir pelningų Rusijos rinkų.
Dalis politologų mano, kad premjero komanda padarė rinkėjų nuotaikų analizę ir nustatė, kad pragmatinę politiką Rusijos atžvilgiu palaikys didelė rinkėjų dalis, ypač nuskurdusioje provincijoje. O jų parama į prezidentus besiruošiančiam Skverneliui būtų lemiama.
Galbūt. Tačiau premjeras ar jo patarėjai nenumatė esminio aspekto. Net pačios teisingiausios idėjos žmonėms vis tiek pateikiamos per žiniasklaidos, pirmiausia per televizijos prizmę. O jau žiniasklaidos atstovai, tarp kurių dominuoja rusofobiškos nuotaikos, tikrai pasistengs pateikti S. Skvernelio idėją juodomis spalvomis, kaip nepatriotinę, žalingą ir pavojingą Lietuvai ir visiems jos gyventojams. Skverneliui, tiesa, lieka galimybė išplėtoti savo pasiūlymus per socialinius tinklus. Tačiau juose kol kas dominuoja jaunimas, kurį jau apdorojo rusofobijos technologai.)
Pabrėžtina, kad iš žinomų asmenų premjerą kol kas viešai palaikė vienas vienintelis žmogus, eurokomisaras Vytenis Andriukaitis. Daugiau niekas. Tačiau Andriukaitis šiuo metu nedaro jokios reikšmingos įtakos šalies vidaus politikai.
Net visada konstruktyvus ir atviras dialogui buvęs ES ambasadorius Rusijoje Vygaudas Ušackas atsiribojo nuo Skvernelio iniciatyvos. Dabar Ušackas demonstruoja padidintą patriotizmą ir kritinį požiūrį į Rusiją. Kodėl? Bando nusiplauti tą pačią "dėmę", kurią dabar jau turi ir premjeras.
Beje, veltui. Kiek Ušackas bebandytų "apsivalyti", jam vis nepavyksta. Žiniasklaida jam vis tiek primena jo "nuodėmę" — juk jis išdrįso žaisti krepšinį su Vladimiro Putino komandos nariais Donbaso krizės apogėjuje prieš kelis metus. Ir nors po to šis buvęs diplomatas aiškino, kad tai buvęs jo darbas, t. y. neformalus bendravimas siekiant paveikti Rusijos valdžią, viskas veltui. V. Ušackas iki šiol laikomas "prorusišku", kiek jis dabar beaiškintų apie meilę Tėvynei.
Taip bus ir Skverneliui. Buvusį policininką dabar doroja kur kas galingesnė, "minčių policija". Yra tokia sąvoka,
kilusi iš Vakarų. Ji apibudina reiškinį, kuris aptinkamas ne tik diktatūroje, bet demokratijoje. Paradoksas. Demokratijoje nėra atviros cenzūros, bet veikia subtilesnė ir todėl efektyvesnė priemonė, o būtent viešosios nuomonės diktatas.
Sukurk viešąją nuomonę — ir tu valdysi visuomenę. Nes kas jai prieštaraus, tą atmes pati visuomenė, ir tau nebereikės policinių priemonių, kaip antai areštai ar baudos. Tereikia užsiauginti "minčių policininkus": įvairius ekspertus, politologus, žurnalistus ir politikus, kurie kurs tą Jos Didenybę viešąją nuomonę, o paskui su ja kaip su vėzdu talžys kitaminčius. Būtent jie dabar ir susidomėjo Skverneliu.
Ar galėjo premjeras pasielgti kitaip, jeigu jis tikrai pajuto izoliacijos nuo Rusijos žalą mūsų valstybei? Galėjo. Visų pirma, jam derėjo šitą mintį išgvildenti jam politiškai artimų žmonių rate ir rasti sąjungininkų, kurie išdrįstų jį viešai palaikyti.
Nuodugniai išgvildenus naujų ryšių su Rusija pasiūlymus artimam rate, toliau Skverneliui derėjo pradžiai neviešai, kad nebūtų bereikalingo triukšmo, aptarti juos su tais politinio ir verslo elito atstovais, kurie išlaikė sveiką nuovoką ir, kad ir kaip keistai šiais laikais beskambėtų — sąžinę. (Kadangi elementari sąžinė kviečia baigti ieškoti priešų.) Ir tik po to, Skverneliui pasijutus ne vienam, o bent jau minimalioje komandoje, derėjo pateikti savo idėjas viešumai.
Kaip bebūtų, premjeras namų darbų neatliko ir suimprovizavo. Tuo pakenkdamas ir pačiai idėjai, ir sau.
