Iš pradžių istorikams, o po to eiliniams gyventojams sociologai uždavė tą patį klausimą: "Valstybės atkūrimo šimtmečio proga (vasario 16-ąją) kviečiame išrinkti šimtmečio žmogų; kuri iš šių asmenybių labiausiai nusipelnė šalies valstybingumui?" Rinktis buvo galima iš 15 asmenybių, daugiausia politikų ir visuomenės veikėjų, sąrašo.
Nuomonės išsiskyrė. Istorikai į pirmą vietą iškėlė Vytautą Landsbergį, kuris 1990 — 1992 metais de facto vadovavo valstybei, eidamas Aukščiausiosio Tarybos pirmininko pareigas. Dauguma paprastų piliečių pasirinko Valdą Adamkų, kuris buvo Lietuvos prezidentas 1998-2003 ir 2004-2009 metais, o Landsbergiui teko šeštoji vieta.
Istorikų ir kitų gyventojų nuomonės sutapo tik dėl dviejų asmenybių. Tiek vieni, tiek kiti į antrąją vietą iškėlė Joną Basanavičių, XIX-XX amžių sandūroje veikusį pagrindinį nacionalinės Lietuvos valstybės ideologą, o į trečiąją — tarpukario Lietuvos autoritarinį prezidentą Antaną Smetoną.
Daugiau sutapimų nebuvo. Pavyzdžiui, gyventojai ketvirtuoju įvardijo paskutinį Lietuvos komunistų partijos vadovą, vėliau prezidentą Algirdą Brazauską, kai tuo tarpu istorikai mato jį tik dešimtoje vietoje. Istorikai į ketvirtą vietą įrašė pokario laikų rezistentą Joną Žemaitį-Vytautą, o šalies gyventojai įvardino jį dešimtuoju.
Dabar šiek tiek nukrypkime nuo temos. Ar atkreipėte dėmesį į pačią sociologų klausimo formuluotę. Štai jos esminė vieta: "Kviečiame išrinkti šimtmečio žmogų; kuri iš šių asmenybių labiausiai nusipelnė Lietuvos valstybingumui?" Ir pateiktas politikų, visuomeninikų, partizanų bei diplomatų sąrašas.
Tačiau kodėl — vien jų? Negi į "šimtmečio žmogaus" titulą negalėtų pretenduoti niekas iš mūsų kultūros, kuri yra valstybės pamatas, šviesulių? Negi pamiršome turėję poetus Maironį, Justiną Marcinkevičių arba tokius aukštos prabos rašytojus, kaip Vincas Mykolaitis-Putinas? Šių iškilių žmonių nuopelnai Lietuvai, mūsų tautos savimonei nė kiek ne mažesnį už Adamkaus ar Landsbergio. O juk be savimonės arba ideologijos neįmanoma jokia sėkminga politika.
Taigi, gaila, bet apklausa iš pat pradžių buvo politizuota, todėl neišvengiamai sumažėjo jos vertė. Ir jos autoriai norom nenorom įteigė žmonėms, kad vertingiausi iš visų yra politikai, o ne kultūros veikėjai, ne intelektualai.
Tačiau padėtį pataisė patys apklausos dalyviai. Tiek istorikai, tiek eiliniai gyventojų antruoju sąraše įvardino Joną Basanavičių. Sudėjus abiejų apklausų rezultatus, šis mūsų patriarchas pakilo į pirmąją vietą. Tuo tarpu Basanavičius nebuvo politikas įprastine šio žodžio prasme. Visų pirma jis — tautinio lietuvių tautos atgimimo ideologas ir šauklys, publicistas, istorikas, etnografijos tyrinėtojas. Idealistas, o ne pragmatikas, kaip dauguma politikų. Žmonės tai jaučia ir pripažįsta, lygiai kaip tai pripažįsta ir profesionalūs istorikai.
Todėl sunku suprasti vieną dalyką: kodėl į pirmąją vietą istorikai, skirtingai nuo likusių gyventojų, iškėlė Landsbergį? Net jeigu apklausos rengėjai susiaurino asmenybių sąrašą iki 15 ir įrašė į jį beveik vien tik politikus, lieka neaiški istorikų logika. Gal čia pasireiškė paprastas istorikų noras įtikti pačiam Landsbergiui ir jo idėjinei mokinei Daliai Grybauskaitei?
Nereikia būti profesionaliu istoriku, kad taptų akivaizdu, jog po idealisto Basanavičiaus didžiausią įtaką Lietuvai 1918 — 2018 metų periodu padarė politikos praktikas, tarpukario Lietuvos pagrindinis "architektas" Smetona. Landsbergis konstravo naująją Lietuvą vis atsigręždamas į Smetoną, į tą tarpukario Lietuvą, jos politinę kultūrą ir politinį mentalitetą, kurie buvo sukurti valdant Smetonai.
Greta pagrįstos ir karčios kritikos autoritariniam Smetonai, reikia pripažinti jo, kaip asmens, svarbą. Be smetoninės tarpukario Lietuvos su nusistovėjusia nacionaline savimone V. Landsbergis nebūtų turėjęs aiškaus orientyro, kaip antai dabar tokio orientyro neturi ukrainiečiai, iš dalies ir baltarusiai. (Būtent todėl ukrainiečiai dabar ir blaškosi, nuo suirutės iki suirutės; neaiški ir Baltarusijos perspektyva).
Tuometinės Europos kontekste, kai aplinkui stiprėjo totalitariniai arba autoritariniai režimai, Smetonos valdymas nebuvo pats nuožmiausias. Jame išliko bent jau dalis pilietinių laisvių, kaip antai ribota, bet vis tik galimybė burtis į visuomenines organizacijas. Pelnytai kritikuodami Smetoną, mes negalime retrospektyviai reikalauti iš jo žymiai daugiau nei leido to meto mentalitetas ir tarptautinė aplinka.
Tuo tarpu iš Landsbergio — galime ir turime. Nors šis politikas valdė jau visai naujais, demokratinio tautų pavasario laikais Rytų Europoje, tačiau jis nelabai norėjo paisyti demokratijos. Juk demokratija — tai ne tik nepriklausomybė, ne tik formalių procedūrų bei įstatymų viršenybės laikymasis. Tai pirmiausia dvasios būsena. Tikras demokratas nesileis į politines intrigas, į žmonių supriešinimą ir tuo labiau neinicijuos tokių reiškinių.
Tuo tarpu Landsbergis inicijavo. Prisiminkime, kaip jis vidaus politikoje nuo pat pradžių skirstė žmones į "patriotus" ir "raudonuosius", o tarptautinėje erdvėje vis siekė (ir tebesiekia) supriešinti Vakarus su Rusija. (Pastarojo reiškinio, t. y. tarptautinės įtampos, nekurstė net autoritarinis Smetona.)
Sakysite, kad Landsbergis iškovojo mums nepriklausomybę? O gal tiksliau būtų pasakyti kitaip? Kaip taikliai šiomis dienomis pastebėjo Regimantas Adomaitis, iki Gorbačiovo laikų "dauguma buvome konformistai". Toks buvo ir Landsbergis, gavęs net nusipelnusio LTSR kultūros ir meno veikėjo vardą. O 1988 metais jis tiesiog atsidūrė reikiamu laiku reikiamoje vietoje.
Tad labai gaila, kad profesionalūs istorikai pasiduoda naujai konformizmo bangai.
