Remiantis naujausiais "Eurostato" duomenimis, 2017 metų gruodžio mėnesį infliacija Baltijos respublikoje pasiekė 3,8%. Kartu su Estija Lietuva užima pirmąją vietą tarp euro zonos šalių, kuriose sparčiausiai auga kainos.
Metinė infliacija Europos Sąjungoje sudarė 1,7%. Lietuvos ekonomika aplenkė šį rodiklį daugiau nei du kartus.
Būsto kainos Lietuvoje per metus išaugo 8,5%. Rekordininkais tapo Kaunas, Šiauliai ir Panevėžys: kvadratinio metro kaina šiuose miestuose šoktelėjo 20% — nuo 884 eurų iki 1123 eurų.
Maisto produktai iš viso pabrango 3,8%, tačiau atskirų prekių grupių kaina augo daug greičiau. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, sviesto ir jo gaminių kaina išaugo 40%, šviežių ir šaldytų jūros gėrybių — 18,1%, šviežių vaisių — 10,3%, daržovių — 9,8%. Jei 2017 metų pradžioje pusė litro "Švyturio" alaus Lietuvos prekybos centruose kainavo 85 euro centus, gruodį kaina išaugo iki 99 euro centų. 30 procentų riebumo 380 gramų "DVARO" grietinė Rimi parduotuvėse per metus pabrango nuo 1,14 eurų iki 1,89 eurų, 50 gramų "DVARO" sūrio pakuotė — nuo 1,29 iki 1,55 eurų.
Transporto paslaugų kainos padidėjo 3,8%, švietimo — 2,4%. 7,3% pabrango viešbučiai ir restoranai.
BNS užsakymu atliktos gruodžio mėnesio apklausos rezultatai parodė, kad vidutinių pajamų augimas nekompensuoja kainų augimo. Trečdalis Lietuvos gyventojų pranešė, kad 2017 metais jie gyveno blogiau nei anksčiau. Ir tik kas dešimtas pajuto savo piniginėje tam tikrą padidėjimą.
Pagrindinė ekonomikos problema yra kylančios kainos, mano lietuviai. "Eurobarometro" duomenys parodė, kad 66% Baltijos respublikos gyventojų mano, kad paslaugų ir prekių brangimas yra didžiausia ekonomikos rykštė.
Politikai sureagavo į liaudies bambėjimą, pradėjo ieškoti kaltų. Seimo narys ir buvęs Lietuvos ambasadorius JAV Žygimantas Pavilionis apkaltino verslininkus. "Reikia kaltinti didžiulį godumą ir kažkieno nepriežiūrą. Nes tie tinklai tapo tokie stambūs, kad jie faktiškai pradeda įtakoti politiką, — LNK laidoje KK2 sakė Pavilionis. — Godumo marža yra milžiniška. Tai kodėl nepasiūlyti garbingiems tinklams, jeigu tokių liko, tiesiog tiesiai šviesiai įvardinti savo antkainį…".
Kainų augimą Lietuvoje paaiškinti ne taip lengva, kaip atrodo. Kainodarai įtakos turi daug veiksnių. Neskaidrūs antkainiai prekybos tinkluose, kartu su mokesčių politika, — vieni iš pagrindinių. Čia Pavilionis yra teisus.
Ypač ryškiai Lietuvos prekybos gigantų kainų politika pastebima palyginti su padėtimi kitose Europos šalyse. Drabužių ir avalynės kainos Lietuvoje 4% aukštesnės nei ES vidurkis, pasakoja Statistikos departamento Kainų skyriaus vedėja Nadežda Alejeva. Ta pati odinė sriukė "Lidl" parduotuvėse Lietuvoje kainuoja 77 eurus, Vokietijoje ir Airijoje — 60 eurų, Danijoje — 67 eurus, Švedijoje — 63 eurus, Jungtinėje Karalystėje — 56 eurus, o Lenkijoje — tik 54 eurus. Du trečdaliai kainų Lietuvos prekybos tinkluose yra tarpininų ir prekybininkų antkainis. Tuo tarpu vidutinis valandinis darbo užmokestis Baltijos respublikoje siekia tik 29% Europos vidurkio.
"Lidl" atstovai aiškina kainų skirtumą rinkos dydžiu. Lietuvių yra mažai, neva todėl brangsta logistika. Tačiau svarbiausia neadekvačių prekybos tinklų antkainių priežastis — nepakankamos konkurencijos pasekmė. Nedidelė Baltijos respublikos rinka yra padalinta tarp kelių didelių prekybininkų. Mažmeninėje Lietuvos prekyboje yra nustatyta oligopolija. Dabar 71% visos rinkos kontroliuoja keturi žaidėjai. Lietuvos konservatoriai jau kreipėsi į Centrinį banką su prašymu išsiaiškinti: ar nėra prekybos tinklų kainų politikoje kartelinio susitarimo požymių.
Tačiau konkurencija žada susiaurėti ir toliau.
Planuojamo "Rimi" ir "Iki" susijungimo atveju nauja įmonė gaus 22% rinkos dalį. "Maxima" valdo 37%. Taigi, dvi bendrovės kontroliuoja beveik 59% Lietuvos mažmeninės prekybos rinkos.
Nenormali situacija. Smulkiam verslui, aplink kurį ir turėtų formuotis vidurinė klasė, tokiomis sąlygomis nėra ko "gaudyti". Taisykles diktuoja rinklą užgrobę milžinai. Jie taip pat manipuliuoja kainomis, skatina nelygybės augimą, socialinę diferenciją.
Ką daryti?
Reikalauti atsakomybės iš Antimonopolinės tarnybos ir parlamento deputatų. Pirmosios užduotis yra užkirsti kelią korteliniam susitarimui; antrųjų — to paties mokesčių įstatymo pagalba sudaryti palankias sąlygas realiai konkurencijai, kur bus vieta smulkiajam ir vidutiniam verslui.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
