Sputnik Lietuva korespondentas susitiko su Severija Tarptautiniame MIA „Rossija segodnja" spaudos centre Maskvoje ir pasikalbėjo apie darbo su Rusijos žvaigždėmis ypatumus bei tai, kuo lietuviškas kinas skiriasi nuo europietiško.
Tėvai nesibars
- Koks epizodas iš "Selfie" pasirodė jums įsimintiniausias?
— Iš tikrųjų šių epizodų buvo mažai. Tačiau buvo vienas sunkus, kai mes einame į kambarį, lipame su Habenskio herojumi labai stačiais laiptais. Buvo siaubingai šalta. Tiesiog neįtikėtinai. O mes vis laipiojame pirmyn-atgal, pirmyn-atgal. Per šį siaubingą šaltį. Aš buvau apsiavusi batelius su kulniukais, apsirengusi kailiniais. Vaidinau lyg man labai gerai, tačiau jaučiausi labai blogai.
- Ar jūs nesivaržėte Konstantino Habenskio? Juk jis toks didis meistras.
— O kodėl aš turėčiau varžytis? Jis toks pats žmogus.
- O už filmavimo aikštelės ribų kino žvaigždės labai išpuikusios?
— Jie labai paprasti žmonės. Man pasisekė. Aš iš viso su "sužvaigždėjusiais" kol kas nedirbau.
- Pastebėjau, kad jūs susidraugavote su scenarijaus autoriumi Sergeju Minajevu.
— Ne, nelabai. Viskas normalu. Aš su visais draugauju. Aš realiai "įšokau" į šį projektą, suvaidinau. Buvo labai įdomu dirbti. Po to taip pat "iššokau".
- Pirmoji filmo scena — erotinė. Ar tėvai nesibars?
— Jie jau tiek matė! Už ką ten bartis? Tai labai klastingas klausimas. Ar ten viskas labai atvirai? Vadinasi, jūs nematėte kitų mano filmų. Verta pasižiūrėti!
Tomas Tykveris laiko galvoje visą filmą
- Na, kas gi nežino Tomo Tykverio serialo "Babilonas-Berlynas", kuriame jūs vaidinate. Kaip sekasi šiame projekte?
— Mes jau baigėme. Jis pasirodys sausio 30 dieną. Procesas baigtas. Tikriausiai, filmuos trečią ir ketvirtą sezonus. Aš kol kas nesu tikra, kad liksiu ten. Bet pasižiūrėsime!
-O kaip vyksta darbas Europos filmavimo aikštelėse, palyginti jas su rusiškomis?
— Ten viskas truputį kitaip. Ir biudžetas kitas, skiriasi nuo rusiškų trisdešimt kartų. Ir masinės scenos — tūkstančiai žmonių. Trys režisieriai, penkios kameros. Filmavimo procesas ten vyksta kur kas greičiau. Buvo labai įdomu dirbti. Prieš filmavimą buvo labai ilgas pasiruošimo laikotarpis — trys mėnesiai. Ir penkerius metus rašė scenarijų. Filmavo pusmetį. Tai labai didelis projektas. Ir galvoju, gal taip pat filmavimo procesas vyksta ir Holivude.
- O koks žmogus šis legendinis Tomas Tykveris (nufilmavo tokius filmus kaip "Bėk, Lola, bėk!", "Parfiumeris", "Debesų žemėlapis"?
— Labai linksmas, pozityvus. Visuomet yra geros sportinės formos. Jis neleidžia sau liūdėti. Bet jis yra labai reiklus. Nebus taip, kad jis paėmė aktorius ir su jais nedirbs. Ne. Jis dirba. Bet dirba labai tiksliai, visi jo nurodymai filmavimo aikštelėje — labai tikslūs. Tai didelė retenybė. Tokie režisieriai — tai asmenybės. Ir labai sudėtingos. Jiem skartais būna labai sunku paaiškinti, ko jie iš tavęs nori. Tu turi pati sugalvoti, kaip egzistuoji kadre.
O režisierius jau viską žino, ir tu tai matai. Tomas Tykveris filmuoja montavimui, iš karto švariai. Ne taip kaip mes, kai kartais pradedame meninį procesą filmavimo aikštelėje. Ar nufilmuoti epizodą "aštuntuku", dideliu, bendru ar vidutiniu planu? O Tykveris jau savo galvoje mato, kaip tai atrodys. Tai puiku.
- Ar jis jums siūlė kokius nors naujus projektus?
— Ne, jis labai užsiėmęs. Bei aktorių ten labai daug, kad jis galėtų visiems siūlyti. Bet vis dėlto man tai jau didžiulė sėkmė. Aš patenkinta. Tai nereiškia, kad aš su juo būtinai dirbsiu toliau. Tačiau tai atveria kažkokias duris — arba langus.
Man šiuo metu smalsu pabandyti sukurti muziką. Gal truputį palikti kiną. Padaryti pauzę. Nes kai labai daug projektų, pavargsti, nebeįdomu. Trūksta įdomių scenarijų. Reikia ieškoti alternatyos.
- Jūs dainuojate? Turite nuostabų balsą.
— Taip, aš dainuoju. Mes su komanda iš projekto "Babilonas — Berlynas", kurie darė garso takelį, galvojome, kad kažkaip reikia kartu kurti. Pažiūrėsime! Tai bus alternatyva, bet mane ji labai domina. Aš jau seniai norėjau ne tai, kad turėti savo grupę ir tapti populiaria dainininke… Ne! Bet sukurti kompoziciją aš pabandyčiau.
Valstybės ir kultūros santykiai — tragiški
- Ar galima lyginti europietišką kiną su lietuvišku? Ar yra skirtumas?
— Mes turime labai mažą kino industriją. Valstybės ir kultūros santykiai — tragiški. Ir laukti iš valstybės kažkokių pinigų — man atrodo, nerealu. Bet taip visur! Visuomet reikia pačiam ieškoti lėšų. Ir ateina jauna karta. Ir tai, ką jie dabar filmuoja, akivaizdu — "art house" variantas. Bet jie vis drąsiasni.
Aš norėčiau palinkėti mūsų kinematografams drąsos. Nes egzistuoja toks lietuviškas kompleksas: mes maži, niekam neįdomūs. Mes neturime pinigų. Tačiau ne pinigai viską sprendžia! Tykveris turėjo milžiniškus pinigus, tačiau filmas daromas jo talento dėka. Tu gali turėti daug pinigų, o sukursi visišką nesąmonę.
- Ar jus kviečia filmuotis Lietuvoje?
— Aš filmavausi Lietuvoje. Vasarą padariau tris filmus. Vieną trumpo metražo ir du pilno.
- Papasakokite apie juos.
— Vienas projektas vadinasi "Tėvynė". Jį sukūrė jaunas režisierius, debiutantas. Jis mokėsi pas didįjį režisierių Terensą Maliką ir atvažiavo iš Amerikos. Jaunas režisierius pusiau lietuvis, pusiau amerikietis. Ar mes nufilmavome "art house" filmą apie Lietuvos 90-uosius, kai viskas pasikeitė, Lietuva tapo laisva. Jis apie tai, kaip sunku moteriai grįžti namo iš Amerikos ir tapti tikra motina. Apie tai, kaip atrasti savo namus. Įdomi ir liūdna istorija. Aš labai laukiu šio filmo.
- O dar du projektai?
— Dar buvo trumpo metražo filmas, kurį Lietuvoje filmavo britai — vaikinas ir mergina. Šis filmas apie psichines baimes, apie fobijas. Kai žmogus girdi balsus. Toks keistas, bet įdomus projektas. Ir aš jame suvaidinau heroję, kuri ne tai kad turi šizofreniją, bet girdi balsus. Filmas apie tai, kaip mes nesuprantame tokių žmonių, nesuvokiame jų visuomenėje.
O trečias projektas — labai, labai "art house". Tai juodai-baltas kinas, labai sudėtingas. Dabar daug apie jį nepasakosiu. Tiesiog šis filmas labai ilgai filmuojamas. Beveik be pinigų. Bet režisierius Jurgis Matulevičius — įdomus vaikinas. Jis turi kažkokį neįprastą požiūrį į filmavimo procesą. Jis Šarūno Barto mokinys. Ir tai labai jaučiasi.
Lietuvoje yra aktorių!
- Ar jūs palaikote ryšį su tautiečiais, būdama Rusijoje? Su ta pačia Ingeborga Dapkūnaite arba su teatro režisieriais — pavyzdžiui, su Rimu Tuminu?
— Kai aš atvažiuoju į Maskvą, esu labai užsiėmusi, matau tik viešbutį, scenarijų ir aikštelę. Gaila! Labai norėčiau susitikti su tautiečiais. Bet aš juos suprantu — jie labai užsiėmę. Bet aš įsitikinusi, kad jie mane žino. Su Tuminu mes pažįstami. Aš net iš pradžių buvau pas jį svečiuose. Labai įdomu. Jis aprodė man Vachtangovo teatrą, kaip ten viskas veikia. O susitikti Lietuvoje? Nežinau. Yra toks momentas: tai, kas yra Rusijoje, tegul Rusijoje ir lieka.
- Ko jūs galite palinkėti Lietuvos žiūrovams, kai jie žiūrės "Selfie"?
— Aš norėčiau, kad lietuviai daugiau didžiuotųsi savimi. Kad juose būtų daugiau pozityvo. Nes yra toks kompleksas: mes maži, mes neturime aktorių. Turime! Jūs tiesioj jų nežinote. Ir tai jūsų bėda, o ne jų. Manęs neatpažįsta Lietuvoje. O štai kai aš sėdėjau kavinėje Briuselyje, prie manęs priėjo kažkokios moterys ir pasakė: "Mes jus žinome! Jūs iš "Babilonas — Berlynas"!" Aš buvau šokiruota. Taigi, kam reikia, tas žino.
Mūsų šalyje yra žmonių, kurie daug dirba. Juos reikia paremti. Taigi linkiu to ir mums, ir jums.
