Net kelis šimtus metų demokratines tradicijas bandančioje puoselėti Amerikoje kartas nuo karto iškyla į paviršių įtartina įvairių tarnybų veikla rinkiminiu laikotarpiu, tad ką gi kalbėti apie mus.
Idealiu atveju nė viena jėgos struktūra (kariuomenė, VSD, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), prokuratūra) neturėtų kištis į politinės kovos procesą. Šių įstaigų įtaka ko gero labiausiai apribota Vakarų Europoje, kurioje matome aktyvią pilietinę visuomenę. Ji ir yra geriausia užkarda tokiems reiškiniams. Būtent aktyvūs piliečiai, nepriklausomos, tiriamosios žurnalistikos atstovai, neabejingi politologai ir kitų sričių ekspertai ten laiku demaskuoja demokratijos deformacijas.
Šiandien mes vargu ar prisiminsime atvejus, kad kurioje nors Vakarų Europos valstybėje jėgos struktūros būtų padariusios lemiamą įtaką vidaus politikai. Žinoma, kai kurie sakys, kad jos tai daro užkulisiuose, ir, greičiausia, taip ir yra. Tačiau neperžiangiamos ribos.
Lietuvoje mes esame patyrę gana grubų jėgos struktūrų įsikišimą į politinį procesą Rolando Pakso apkaltos laikais. Tuometinė Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovybė tiesiai šviesiai stojo prieš prezidentą. Dėl kokių priežasčių?
Pakso patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Remigijus Ačas išvystė savo srityje audringą veiklą, ne tik nederindamas jos su VSD, bet dar ir turėdamas savų siaurų ekonominių interesų. Ir tai buvo stambi šio patarėjo klaida, nes VSD jo atitinkamus pokalbius įrašė ir paviešino, tuo jį sukompromituodama. (Tiksliau, jis pats šitaip susikompromitavo).
Negana to, pagrindinis finansinis Pakso rėmėjas Jurijus Borisovas ėmė reikalauti iš prezidento padėkos ženklų, kaip antai Lietuvos pilietybės, o prezidentas neparodė jo atžvilgiu būtinos prezidento statusui nepriklausomybės.
Žinoma, tai nėra baisiausios nuodėmės, į kurias gali įpulti prezidentas. Tačiau šių kelių klaidų iš esmės pakako kaip preteksto, kad jėgos struktūros, ypač VSD, pradėtų veikti prieš prezidentą. Mat realiai Paksas kėlė grėsmę visam politiniam elitui, nes nepriklausė nė vienai tradicinei partijai, žadėjo ryžtingą kovą su korupcija ir pabrėždavo esąs liaudies prezidentas.
VSD toje situacijoje aiškiai stojo elito pusėn ir padėjo nušalinti prezidentą. Tačiau objektyvumo vardan reikia pripažinti, kad tuo pačiu VSD stojo ir įstatymo viršenybės pusėn. Jeigu prezidento aplinkos žmonės pažeidinėja įstatymus, tai jiems įstatymas irgi turi galioti, o prezidentui tenka politinė atsakomybė už tai.
Problema ta, kad VSD savo principingumą rodydavo selektyviai. Taikydamas aukščiausius politinės moralės standartus Paksui, VSD užsimerkdavo, kai reikėdavo ištirti, kas vyksta prezidento Valdo Adamkaus aplinkoje. Juk pats Adamkus savo prisiminimuose vėliau pripažino patyręs politinį spaudimą iš, pavyzdžiui, Vytauto Landsbergio, bandžiusio paspausti Adamkų gal net labiau nei Borisovas Paksą.
Paksas supykdė VSD dar ir tuo, kad, jei tikėsime jo žodžiais, priešinosi CŽV kalėjimo įkūrimui Vilniaus pakraštyje, tuo, matyt, paspartindamas savo apkaltą. Pats tyrimas dėl to kalėjimo taip ir liko užgniaužtas, prokuratūra jo iš esmės nevykdė, tad taip ir liko mįslė, buvo jis ar ne. Liko tik rimtų įtarimų, jog buvo.
Nuo to laiko jėgos struktūros išmoko pamoką, o būtent profilaktikos pamoką. Jos suvokė, kad ateityje reikia išvengti situacijų, kai kiltų tokių nevaldomų kandidatų į prezidentus kaip Paksas pergalės grėsmė. Prognozuojamas kandidatas į prezidentus jėgos struktūroms yra gyvybiškai svarbus, nes būtent prezidentas pagal Konstituciją de jure jas koordinuoja, o de facto joms vadovauja.
Todėl gan įtikinamai nuskambėjo žurnalisto Tomo Dapkaus, ne pirmus metus tyrinėjančio vidaus politikos užkulisius, neseniai vienoje televizijos laidoje atskleista informacija, esą Daliai Grybauskaitei dar esant eurokomisarei, pas ją į Briuselį buvo atvykę saugumo atstovai zonduoti jos planų ar tartis dėl rinkiminės taktikos.
Po rinkimų jie esą įbruko prezidentei Grybauskaitei į patarėjus kandidatą, kurio ji nepageidavo. Pasak Dapkaus, prieinama iki to, kad saugumo struktūrų žmonės kovoje dėl įtakos prezidentui suskyla į kelias konkuruojančias grupes, tarsi jie būtų politikai, o ne statutiniai pareigūnai.
Šiandien padėtis visai kita nei Pakso laikas. Dabar, artėjant rinkimams, tarp prezidentės ir jėgos struktūrų gyvuoja glaudus aljansas. Ir nesvarbu, kad šįkart ji nebegali kandidatuoti. Užtat ji gali padaryti lemiamą įtaką kandidatų reputacijai ir atrankai.
Cituojant politologą Alvydą Medalinską, joks šiuolaikinės Lietuvos prezidentas nebuvo sukaupęs tiek įtakos svertų jėgos struktūroms (ir ne tik joms, bet visai politinei klasei), kaip Grybauskaitė. Pridėkime dar ir tai, jog inicijavusi didžiules finansines įplaukas į kariuomenės biudžetą, ji tapo dar ir kariškių dievaite. (Tad jai nebaisūs mažai tikėtini, bet teoriškai įmanomi pilietiniai neramumai, nes kariuomenė joms pasiruošusi).
Vienas pagrindinių kandidatų į prezidentus irgi kilęs iš jėgos struktūros, iš policijos. Dabar skirdamas jam artimus buvusius bendradarbius į aukštas valstybines pareigas, Saulius Skvernelis rodo tą patį gebėjimą stiprinti savo galias, kaip ir prezidentė. Tačiau pastaroji tai daro jau devynerius metus, tuo tarpu premjeras tik vienerius, be to, jos pareigos yra savaime galingesnės už premjero, o jos žmonės vadovauja VSD, prokuratūrai, STT.
Tad per šį priešrinkiminį laikotarpį jėgos struktūros veiks mažiau savarankiškai, nes prezidentė yra stiprios rankos šalininkė ir neleis jų saviveiklos. Prognozuotina, kad bus bandoma visais įmanomais būdais užkardyti kelią Grybauskaitės nemėgiamiems žmonėms tapti kandidatais, o po to ir siekti pergalės rinkimų kampanijos metu.
"Aukomis" greičiausia taps senas Grybauskaitės priešininkas Vygaudas Ušackas ir naujas jos oponentas Saulius Skvernelis. Tad įsitaisykime patogiai savo foteliuose ir laukime, kokia pikantiška informacija apie juos iškils. Tuo tarpu savotišką "informacinį imunitetetą" turėtų išsaugoti prezidentės favoritė, konservatorė Ingrida Šimonytė ir banko tarnautojas Gitanas Nausėda, demonstruojantis lojalumą Daukanto aikštei.
Demokratijai geriausias yra aukso vidurys tarp didelės jėgos struktūrų veiklos laisvės ir jų pajungimo vienai stipriai rankai. Tą vidurį dar turėsime surasti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
