Nuo šiol Lietuvoje trys pagrindiniai tikslai — įteisinti dvigubą pilietybę, užtikrinti garbingą gyvenimą mokytojams ir padėti su būstu jaunoms šeimoms (jau nekalbant apie kovą su biurokratija skaitmenizuojant valstybės paslaugas).
Tikslai, žinoma, pagirtini. Tačiau klausimų šioje istorijoje yra kur kas daugiau nei atsakymų. Bet apie viską paeiliui.
Kodėl ir kaip?
Dviguba pilietybė teoriškai turėtų iš dalies ištaisyti situaciją, susijusią su masine lietuvių emigracija. Kitaip tariant, šiuo atveju, nuolat gyvenant Airijoje ar Norvegijoje, jie išsaugos bent tokį ryšį su Tėvyne.
Kita vertus, depopuliacijos problema faktiškai liks neišspręsta, nes niekam nelengviau nuo to, kad Londone sėdės Lietuvos pilietis — tai vis tiek bus Londonas, o ne Vilnius ar Kaunas.
Jau nekalbant apie tai, kad dvigubą pilietybę planuojama suteikti tik draugiškomis Lietuvai šalimis, nes neva lietuvis — Rusijos pilietis — tai žmogus-grėsmė, kurį vėliau Putino tankai gelbėti atvažiuos.
Eikime toliau. Mokytojas — prestižinė profesija. Nuostabu. Tik kuo universiteto dėstytojas blogesnis nei mokytojas, ar medikas, ar policininkas, ar gaisrininkas? Paprasčiau tariant, jei jau ketiname padėti, tai visiems biudžetininkams, o ne vien tik mokytojams, kurių iškėlimas į išrinktųjų rangą gali tik sustiprinti bendrą socialinį nepasitenkinimą.
Galiausiai, pagalba jaunoms šeimoms su būstu yra puiki idėja. Tačiau pagrindinis klausimas — kaip? Lietuvoje mėgsta barti Rusiją, o ten yra motinystės kapitalas. Be to, nuo šių metų sausio 1-osios įvestos papildomos išmokos naujagimiui. O pas mus didžiausias pasiekimas — 30 eurų per mėnesį už vaiką, kai sviestas kainuoja 2 eurus.
Tuo pačiu metu Lietuvos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis kažkodėl pareiškė, kad sunkiausiai bus įgyvendinti dvigubos pilietybės idėją, nes ji susijusi su referendumu.
Taigi, likusioms pinigų yra? Ar ne? Ar taip?
Kur gauti pinigų
Kaip 2018 metų biudžeto priėmimo kontekste pabrėžė Lietuvos finansų ministras Vilius Šapoka "poreikių visada daug, o galimybės yra ribotos". Tai yra reikalingų pinigų nėra, o tai reiškia, kad neaišku, kaip valstybė padės mokytojams ir jauniems tėvams.
Ar, galbūt, tiesiog reikia liautis savo rankimis riboti Lietuvos ekonomikos potencialą?
Visų pirma, karinių išlaidų augimas — tai investicijos į nieką, ypač atsižvelgiant į šalies narystę Šiaurės Atlanto Aljanse, kuris arba apsaugos, arba ne.
Antra, kam reikalinga energetinė nepriklausomybė, kuri numato atsiskaymą nuo pigių rusiškų dujų daug brangesnių SGD naudai ir nuo pigios elektros energijos iš statomos Baltarusijos atominės elektrinės.
Išeina, kad ekonomiškai neatsakingoms politinėms užgaidoms tenkinti Lietuva pinigų turi, o kai kalba eina apie piliečių socialinius poreikius — "galimybės yra ribotos."
Trumpai tariant, valstybės plėtojimo strateginių orientyrų apibrėžimą galima tik sveikinti, tačiau daryti tai reikia apgalvotai, nieko nesumenkinant. Tuo pačiu metu susidaro įspūdis, kad šalies vadovai neturi aiškaus supratimo apie tai, kaip jie ketina įgyvendinti net numatytus tikslus, nors pinigų žmogui Lietuvoje yra — tiesiog reikia pradėti juos racionaliai naudoti (na, ir žinoma, nevogti).
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
