— Ignai, Laura, sveiki. Kur jūs su vaikais einate per tokį šaltį?
— Labas, Rimantai. Kaip tai kur? Aišku, į Kaziuko mugę. Aš nuo vaikystės nė vienos dar nepraleidau. Tai mūsų šeimyninė tradicija. Mano močiutė kiekvienais metais pasiimdavo mane, valgydavome cepelinus ir blynus, dalyvavome konkursuose. Namo visuomet grįždavau su saldumynais ir spurgomis nuo Kaziuko. Norime, kad ir vaikai priprastų prie šios tradicijos.
— O maniškiai — žmona su dukra — lepūnės. Pasakė, kad esant tokiam šalčiui geriau namuose pasėdės, šiltos arbatos išgers su uogėne. Juk į mugę ir italai neatvyko, kurie norėjo dalyvauti mugėje. Per šalta jiems Vilniuje.
— Apšilti išgėrus arbatos ar trauktinės galima ir mugėje. Ar gi tai tikras šaltis? Tik 10-15 laipsnių. Prisimink mūsų vaikystę. Juk būdavo ir po 40 laipsnių šalčio. Pameni, 70-80-aisiais mokyklose skelbdavo karantiną dėl didelių šalčių? O mes džiaugdavomės, iš karto lėkdavome slidinėti ir žaisti ledo ritulį. Manau, dabartinis lengvas šaltis tik suteiks Kaziukui kolorito.
— O man gaila amatininkų, kurie visą žiemą ruošėsi mugei — drožinėdavo medinius šaukštus ir indus, gamino tradicinius lietuviškus suvenyrus, o šaltis viska sugadino ir išgąsdino pirkėjus.
— Mes palaikysime juos moraliai savo eurais. Pripirksime suvenyrų už 20 eurų. Paremsime Lietuvos amatininkus eurais! Juolab, kad šie pinigai jau tikrai liks Lietuvoje, o neiškeliaus į Šveicarijos ir Skandinavijos bankus. Paprastas amatininkas vargu, ar praturtės vien Kaziuko mugės dėka. Tai ne Maxima ir IKI, kurie pardavinėja prekes ir maistą dvigubai ar net trigubai brangiau, o patys nieko negamina.
— Įtikinai mane, Ignai. Eisiu namo ir priversiu žmoną ir dukrą apsirengti šilčiau ir keliausime į Senamiestį, aplankysime Kaziuką. O šaltis? Na, kas tas šaltis? Mes iš Šiaurės atvykome, dar ir ne tokių šalčių esam matę. Iki susitikimo Kaziuke.
