Europos įmonės vertina Baltijos šalių rinkas kaip žemos rūšies produktų perdirbimo vietą. To paties prekės ženklo maisto produktai Vakarų Europos valstybėse ir Lietuvoje žymiai skiriasi. Aišku, ne pastarųjų naudai. Lietuvos mažmeninės prekybos tinklų lentynose esančių sūrių, pieno produktų, šokolado, kavos iš ES šalių sudėtis yra kenksmingesnė nei Vokietijos ar Austrijos prekystaliuose. Be to, Lietuvoje šios prekės kartais yra daug brangesnės.
Vakarų Europos įmonių maisto produktų rūšiavimo faktas įrodytas Lietuvos valstybinės veterinarijos ir maisto tarnybos. Tų pačių prekės ženklų produkcijos vartotojai Baltijos šalyse gauna mažiau mėsos, daugiau riebalų, dirbtinių priedų, konservantų ir dažiklių.
Į Baltijos valstybes patenka produktai, kurių išsivysčiusių ES šalių vartotojai nenori valgyti. Dėl to Lietuvos gyventojų racionas yra nesubalansuotas: kiekvieną dieną lietuviai gauna 40% daugiau druskos, 39% daugiau riebalų ir 22% daugiau cukraus ir visa tai prieštarauja Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijoms. Tikėtina vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje šešiais metais mažesnė už Europos vidurkį. Nesveika mityba — vienas iš tokio atsilikimo faktorių.
"Mes esame tai, ką valgome", sakė Hipokratas. Tačiau senajai Europai nesvarbu ką valgo Lietuva… Europos politikos architektūroje kur kas svarbesnis Lietuvos įvaizdis Vakarų pasaulio biurokratų ir verslininkų akyse, požiūris į ją.
Senasis pasaulis maitina jaunus Europos šeimos narius „antro šviežumo" produktais. O tai reiškia, kad ir jaunos ES narės tam pačiam Vokietijos verslui — "antros rūšies" Europa, atsilikusi periferija, kaimas. Bendradarbiaujant su ja, galima užmerkti akis į etikos normas, produktų kokybės užtikrinimo principą. Galima siūlyti blogesnius produktus didesnėmis kainomis, kaip tai buvo daroma su aborigenais Europos kolonijose. Sumokės. Suvalgys. Niekur jie nedings…
Į Rytų Europos pretenzijas Vakarų Europos gamintojai jau gana ciniškai atsakė: naudodamiesi puikiais receptais, mes tiesiog "patenkiname vietinių gyventojų skonį".
Lietuviški ir vokiški produktai: kam pirmoji rūšis, kam — trečioji >>
Vargu, kad Lietuvos pirkėjus galima buvo įžeisti dar labiau. Nejaugi "vietinių gyventojų skonis" nulemia pirmenybę kenksmingesniems ir mažiau natūraliems produktams… Galų gale, toje pačioje vokiškoje kavoje "Nestle Nescafe Gold" kofeino kiekis yra didesnis, nei Lietuvos vartotojams skirtame analoge. Lietuviškame jogurte "Activia" braškių trūkumą, palyginus su tokiu pačiu, bet parduodamu Vokietijoje, kompensuoja padidintas tirštiklių ir dažiklių kiekis. Persikų arbata "Nestea" Lietuvoje parduodama su fruktoze ir glikozidu, Vokietijoje — su cukrumi. Ir aišku, Vokietijos traškučiuose "Lays Salted" nėra palmių aliejaus, tuo pat metu lietuviškame šio produkto variante jo yra per akis.
Sudėties skirtumai turi įtakos produktų skoniui. Aišku, ne lietuviškų analogų naudai.
"Tai, galbūt, yra politinė Vakarų kompanijų pozicija", — atsargiai savo baimėmis pasidalino žemės ūkio ministras Bronius Markauskas. Ministras negudrauja, jis visiškai teisus. Sakralinis optimizmas buvimo Europos Sąjungoje atžvilgiu ir oficialaus Vilniaus užsienio politikos krypties alternatyvos nebuvimas tiesiog neleidžia tokio lygio valstybės pareigūnui labiau atvirauti.
Didelis verslas, palaikantis ES plėtrą, vadovavosi agresyviais ekonominiais interesais — pigi darbo jėga, naujos rinkos, ir nieko daugiau. O retorikos galėtų pasimokyti eurofunkcioneriai, kuriuos ir finansuoja tas pats verslas, ir pasakoti jaunoms ES narėms apie Europos šeimą, kur visi lygūs (bet iš tikrųjų, kažkas "lygesnis"). Senojo pasaulio šalių gyventojai gauna pirmos rūšies produktus, priemiesčiams atitenka likučiai. Per daug laiko gulėję lentynose produktai, pagerinti konservantais, kad išsaugotų gerą vaizdą, ir parduoti triskart brangiau.
Šio integracijos projekto pagrindą sudarė ES kolonijinė esmė: gamybos kvotos, Briuselio apribojimų įstatymai, nacionalinių valiutų bei nepriklausomos pinigų politikos atmetimas. ES dotacijos šiuo atveju kūrė ir dabar kuria ES periferijos valstybėms laimėjimo iliuziją. Realiai dėl Europos susivienijimo ir ES plėtros galų gale laimi Europos grandai — Senojo pasaulio šalys.
ES įkūnija klasikinį Wallersteino santykių tarp periferijos ir centro modelį. Centras išpumpuoja pakraščių išteklius, nuosekliai sugriauna juos. Europos Sąjunga vis labiau skirstoma į pirmos ir antros rūšies, į "dviejų greičių Europą". Maisto produktų skandalas parodė atitinkamą centro požiūrį į "atsiliekančias" ES valstybes. Lietuvos parlamentarų iniciatyva atskirai žymėti žemos kokybės produktus, skirtus Europos periferijai, reiškia priimti ir pripažinti šią informaciją.
Mes esame "antros rūšies" europiečiai?
Mes su tuo sutinkame…
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
