Krizę dabar išgyvena ne tik korupcija susitepę liberalai, ne tik sekso skandaluose paskendę konservatoriai, bet ir kairieji. Jų mohikanai staiga pajuto jaunystės polėkį ir įkūrė Lietuvos socialdemokratų darbo partiją.
Tačiau steigiamasis suvažiavimas labiau panašėjo į fantasmagoriją. Mat iš jo tribūnų atsinaujinimą žadėjo tokie politikos veteranai, kaip Gediminas Kirkilas, Juozas Bernatonis ir Irena Šiaulienė. Ši šaunioji trijulė užsiima politine veikla nuo pat Michailo Gorbačiovo "perestrojkos" laikų, kaip, tarkime, Rusijoje tai daro Genadijus Ziuganovas ar Vladimiras Žirinovskis. Bet juk viskam yra laiko ir saiko ribos.
Įkurtos partijos vedlys Gediminas Kirkilas buvo energingas prieš 25 metus, kai nešiojo Algirdo Brazausko portfelį. Visą šį laikotarpį iki šių dienų jis manevravo srauniuose politikos vandenyse, žaidė užkulisinius žaidimus, o svarbiausia, jausdavo, iš kur vėjas pučia, ir plaukdavo pasroviui, kad tik išsilaikytų valdžioje.
Kai reikėjo ir apsimokėjo, jis dirbo Lietuvos komunistų partojos Centro Komitete ir skelbė "perestrojkos" idėjas. Papūtus nepriklausomybės vėjams, jis tapo Lietuvos patriotu. Pajutęs, kad atsirado socialdemokratinė niša, tapo socialdemokratu, o kai JAV įtraukė Lietuvą į NATO orbitą, tapo vienu didžiausių NATO propagandininkų. Jis ir liko propagandos specialistas.
Jo politinis brolis-dvynys Juozas Bernatonis žingsniavo panašiais keliais, jiedu lingavo tarsi už rankučių susiėmę. Svarbiausia — būti valdžioje ar bent jau arti jos. Tad jiedu ir ministrais pabuvo, ir Seimo komitetų vadovais, ir A. Brazausko pavaduotojais. Ir Ireną Šiaulienę į kompaniją pasiėmė, kad lyčių balansą išlaikytų.
Todėl, kai jaunasis socialdemokratų vadovas Gintautas Paluckas staiga išvedė partiją iš valdančiosios koalicijos su "valstiečiais", jis pamynė visus Kirkilui ir jo bičiuliams brangiausius principus, ypač buvimo valdžioje principą. Savanoriškai atsisakyti valdžios?! Niekada! Todėl pusė socialdemokratų frakcijos nepakluso partijos sprendimui ir liko valdančiojoje koalicijoje su "valstiečiais". Dabar jie įkūrė dar ir savo partiją, kad atrodytų solidžiau.
Kažkas šmaikščiai pastebėjo, kad "partija — tai daugelio žmonių pamišimas dėl nedaugelio gerovės". Tai ypač tinka mūsų nagrinėjamu atveju. Kirkilo kompanijai pavyko per kelis mėnesius surinkti daugiau nei 4000 parašų naujai partijai įsteigti.
Ir vardan ko? Kad keli politikos mohikanai dar pustrečių metų, iki kitų Seimo rinkimų turėtų papildomą kozirį savo begalinėse intrigose kovodami dėl išlikimo valdžioje. Jei dar būtų dėl ko kovoti… Jokios taurios idėjos G. Kirkilo komanda neatstovauja. Suvažiavime išgirdome tik bendrąsias frazes apie "skandinaviškąją socialdemokratiją".
Kirkilas tas idėjas turėjo daug progų realizuoti per ilgus jo buvimo valdžioje metus, kai jis ir jo komandos nariai ėjo ministrų ir kitas aukštas pareigas. Tačiau jokia "Skandinavija" Lietuvoje nekvepia, ties skurdo riba gyvena 30 procentų Lietuvos gyventojų… Tad kas betikės tokia "nauja" partija?
Problema ta, kad vis mažiau žmonių tiki ir motinine socialdemokratų partija (LSDP) ir jos lyderiu Palucku. Jų reitingai po skilimo nekyla, o Paluckas neblizga naujomis idėjomis ir tuo labiau veiksmais. Jo žadėtas partijos atsinaujinimas užstrigo. O dabar jam teks kariauti dar viename fronte, atmušinėti atakas iš Kirkilo partijos pusės.
Ne ką geriau, kaip minėta, atrodo ir kitos partijos. Ir, beje, ne tik Lietuvoje. Antai iš Europos konservatyviųjų partijų kongreso grįžęs Gabrielius Landsbergis perdavė jame tvyrojusį nerimą, kad tradicines partijas vis nuožmiau atakuoja įvairūs nacionalistiniai ir populistiniai judėjimai.
Vokietijoje, tarkime, radikaliai dešinioji "Alternatyva Vokietijai" metodiškai ėda krikščionių demokratų, vedamų Angelos Merkel, balsus, o šioji pasimetusi ir nežino, kuo atsakyti. Erozijos apimti, beje, ir vokiečių socialdemokratai, kurie vėl sudarė nepopuliarią jų rinkėjų tarpe koaliciją su krikščionimis demokratais.
Taigi, Kirkilas imbolizuoja tą senstantį, bet prie valdžios postų priskretusį politinį elitą, Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje, negalintį pasiūlyti veiksmingų išeičių iš besikaupiančių visuomeninių problemų. O "naujųjų" partijų su senais veidais priešakyje kūrimas tėra problemų sprendimo imitacija.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
