2016 metais Lietuvos valdžia (visų pirma šalies užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius) labai aktyviai reikalavo, kad Rusija išlaisvintų Nadeždą Savčenko, ragino Europos Sąjungą imtis veiksmų šia kryptimi, paruošė "Savčenko sąrašą" ir taip toliau.
Išlaisvinta Savčenko tapo "Ukrainos didvyre" ir net apsilankė Lietuvoje, kur Linkevičius jai pasakė: "Mūsų žmonės sekė visą tą teisinį farsą ir jaudinosi dėl Jūsų sveikatos ir gyvybės".
Kodėl gi Lietuvos vadovybė tyli dabar? Galbūt dėl to, kad didvyrė Savčenko tikrai tapo nacionalinio masto nusikaltėle?
Kas vyksta
Pažvelgus, kuo kaltinama Savčenko, plaukai pasišiaušia — iš esmės kalba eina apie teroristinį valstybės perversmą. Tačiau ne viskas šioje istorijoje taip vienareikšmiška, kaip atrodo.
Norint suprasti, kas realiai vyksta, reikia iš pradžių prisiminti Ukrainos organizacijos "Karininkų korpusas" vadovo Vladimiro Rubano, kuris vykdo kalinių mainus tarp Ukrainos ir Donecko/Luhansko liaudies respublikų, sulaikymą. Staiga jis tapo ginklų kontrabandininku, turinčiu ryšių su "Putino kūmu" Viktoru Medvedčuku, Kremliaus agentu ir Savčenko bendrininku.
Abiem atvejais pagrindinių kaltintojų vaidmenį atlieka Ukrainos saugumo tarnyba ir šalies Generalinė prokuratūra — tai yra dvi pagrindinės Ukrainos prezidento Petro Porošenko represijų atramos. Porošenkai, kaip žinoma, laikas ruoštis kitiems prezidento rinkimams, o jo populiarumas neįtikėtinai žemas.
Ar tokioje situacijoje gali būti kas nors geriau nei "Kremliaus perversmo" demaskavimas? O tai, kad Rubano istorija gali būti tiesiog kova dėl valdžios tarp Saugumo tarnybos ir Gynybos ministerijos žvalgybos valdybos, žmonėms yra sunkiai suvokiama. Todėl nedaug kas norės gilintis į sudėtingas schemas, kai per televizorių nuolat rodo šou apie dydvirę-išdavikę su granatomis ir minosvaidžiais.
Lietuvos reakcija
Šiuo atžvilgiu Savčenko nepagrįstai pareiškė, kad jos byla yra "politiškai motyvuota" ir pridūrė: "Ukrainos valdžia yra ne mažiau nusikalstama nei Rusijos. Kol mes nepakeisime šios sistemos, ji kankins visus". Tuo pat metu Europos Parlamento pirmininkas Antonio Tajani pareiškė, kad reikia stebėti, kaip situacija vystysis toliau ir išanalizuoti faktus. "Jei reikės, mes paraginsime ją išlaisvinti", — įžvalgiai pažadėjo Tajani.
Atrodytų, yra pagrindo išreikšti savo poziciją, tačiau Lietuva visiškai nereaguoja į įvykius su Savčenko. Kodėl?
Pastaruoju metu nelabai gerai klostėsi Ukrainos santykiai su Tarptautiniu valiutos fondu — finansinis kranelis buvo užsuktas dėl blogai atliktų namų darbų. Ir staiga ES paskelbia apie milijardo eurų vertės paskolą Ukrainai.
Kitaip tariant, Vakaruose, matyt, priimtas sprendimas suteikti Porošenkai dar vieną šansą, todėl reikai paremti jį. O toliau, jeigu taip ir nepateisins pasitikėjimo, Europos Parlamentas (ir ne jis vienas) galės raginti išlaisvinti Savčenko, kuri, beje, taip pat ruošiasi dalyvauti prezidento rinkimuose.
Šiuo atveju Lietuva neturi priežasčių užbėgti įvykiams už akių — kai Briuselis ir Vašingtonas duos signalą, tuomet ir pulsim gelbėti Ukrainos didvyrę bei piktintis dėl "teisinio nusikalstamo režimo farso", o kol kas tyliai palaikysime reformas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
