2015 metų pabaigoje it meteoritas įskriejo jis į Lietuvos politinę padangę tiesiai iš… Vašingtono. Ir ėmė svaidytis rusofobiniais žaibais į visas puses. Matyt, keli diplomatinio darbo Amerikos sostinėje metai galutinai apsuko dar palyginus jauno vyro (46 metų) protą. Jis pasijuto pasaulio bamba. O gal ir užduočių kokių gavo?
"Rusai tuoj, ryt-poryt okupuos Vilnių!", — prieš metus sušunka Pavilionis. Ir tampa kalifu valandai. Televizijų kameros nukreiptos į jį. O argumentai, įrodymai?
Kaip ir dabar, Skripalio atveju, jokių. "Ne, ne", — aiškina "diplomatas, — "jūs nieko nesupranate! Juk nuo sienos su Baltarusija iki Vilniaus yra vos kelios dešimtys kilometrų! Rusai ten tyko!"
Būsimasis etatinis rusofobas užaugo, kaip minėta, gražioje komunistinėje šeimoje, gavo puikų, nemokamą, filosofijos išsilavinimą. Štai kur dėsningumas: kuo daugiau žmogus gavo iš anos sistemos, tuo labiau jos kažkodėl nekenčia. Matyt, nenori būti kažkam skolingas, pripažinti, kad sistema jį užaugino, o juk taip norisi galvoti, kad tu pats savaime esi genijus.
Pavilionio tėvas Rolandas išties buvo gabus žmogus: filosofas, pasaulinio garso lietuvių kilmės filosofo Algirdo Juliaus Greimo mokinys. Pas jį ir stažavosi praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje kapitalistinėje Prancizijoje. Stop. Tai jau pikantiškos detalės.
Jokiu būdu nekaltindami tėvo, suvokime, kad tokia stažuotė galėjo būti tik su KGB leidimu ir priežiūra. Mes ne kaltiname, o stengiamės suprasti, kas buvo ir yra Pavilionių šeima. Analizuojame toliau: tėvas tuo metu įstoja į komunistų partiją ir kyla aukštyn.
Vadovauja filosofijos istorijos bei ateizmo katedrai Vilniaus universitete. Tai labai aukštas postas, sudėtinė tarybinės akademinės nomenklatūros dalis. Rolandas Pavilionis rašo rimtas filosofines knygas lietuvių bei rusų kalbomis, tobulėja kaip akademikas, važinėja po užsienį.
Žodžiu, realizuoja savo prigimtinius talentus, kurių turėjo ne vieną. Ir tuo pačiu neišvengiamai bendradarbiauja su tarybine sistema. Na, tokie buvo laikai. Ne visiems gi likimas lėmė eiti į miškus ir šaudyti iš ten "tėvynės priešus" Lietuvos kaimuose. Kažkas turėjo ir kurti, šviesti žmones, auginti vaikus. Rolandas Pavilionis tą ir darė, rinkosi konstruktyvų kelią.
O Žygimantas Pavilionis, paūgėjęs, išėjo į mišką… Į rusofobijos pelkyną ir apkasus, su propagandiniais šautuvais ir granatomis. Į destrukciją. Kodėl? Į svetimą dūšią neįlįsi, bet savo paaiškinimą mes turime teisę pateikti: įtariame, kad sūnus tiesiog mažiau gabus nei tėvas ir todėl kompensuoja tai padidintu rėksmingumu ir aktyvumu.
Ir dar: tokiu gan iškreiptu būdu sūnus, matyt, siekia, kad visi pamirštų jo šeimos istoriją. Sveiko proto žmogus to nedarytų. Didžiuotųsi savo tėvu. Bet kompleksuotas sūnelis neturi drąsos ir garbės pripažinti, kad jo tėvas gerai įsipaišė į tarybinę sistemą ir buvo jos dalis.
Ši tėvo "kaltė", matyt, ėdą sūnelį iš vidaus. Jei jis būtų garbingas ir drąsus, tai išdrįstu pažvelgti tiesai į akis ir pripažintų — jis, Žygimantas, yra "tarybinio kolaboranto" sūnus. Būdamas nuoseklus "patriotas", Žygimantas turėtų viešai pasmerkti tėvą. Tačiau kadangi drąsos ir nuoseklumo neužtenka, tai pykdamas ant savo bailumo jis ir lieja tą pykti ant Rusijos. Štai ir visi šio vargšo žmogaus motyvai.
O jau pateikti juos gražia forma Pavilionis išmoko. Prisidengia jis ir labai kilnia misija "demkratizuoti Rusiją ir Baltarusiją", ir "broliška pagalba ukrainiečių bei gruzinų tautoms", ir taip toliau.
Analizuodamas šio iškilaus rusofobo biografiją, neužsikabini už jokių konkrečių, apčiuopiamų Žygimanto darbų (vien tik karjeros laiptai), skirtingai nuo jo tėvo, kuris paliko kelias rimtas filosofijos, semantikos studijas ("Kalba ir logika", "Kalba. Logika. Filosofija", "Prasmės problema").
Užtat oficialios savo biografijos pabaigoje sūnus vardina vieną po kito įvairių šalių medalius ir ordinus, kurių kolekcionavimui jis ko gero ir paskyrė visą savo sąmoningą gyvenimą. Tėvas gilinosi į prasmę, o kokia sūnaus gyvenimo prasmė?
Ordinų kolekcija ir karo su Rusija propaganda? Seklu, lėkšta ir neproduktyvu. Tiesa, lieka dar viena prasmė, o būtent užsiropšti į Lietuvos prezidento postą ir ten patirti neapsakomą malonumą. Pavilionis jau figūruoja tarp realių kandidatų į prezidentus. Laimei, jį palaiko vos 3-4 procentai rinkėjų. Vis tik liaudis jaučia, kad šis rusofobas yra tuščiaviduris.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
