Lietuvos žemės ūkio ministras ne be Prezidentūros spaudimo atsistatydino, o teisingumo ministro kėdė lieka laisva, nes Dalia Grybauskaitė atmetė premjero siūlomą kandidatūrą.
To priežastis — ne patys šie žmonės, o tai, kad prezidentė nusprendė "pamokyti" Vyriausybės vadovą. Kitaip tariant, atsitrenkė dalgis į akmenį. Kyla klausimas, ar buvo verta Sauliui Skverneliui įsitraukti į šitą "kovą", ir kuo tai gali baigtis jam?
Kai forma yra svarbesnė už turinį
Grybauskaitė visada veikė pagal principą "aš sakau — jūs paklūstate". Tuo pačiu metu ji vis dar turi aukštą reitingą, kuris nenukenčia nuo klaidų, nes Lietuvos prezidentė nėra atsakinga už vidaus politiką, o užsienio politikoje jaučiasi kaip žuvis vandenyje.
Taigi, prieštarauti valstybės vadovei vargu ar verta — ypač premjerui, kurio Vyriausybės politika tarp žmonių nėra labai populiari. Žinoma, galima pasakyti, kad Grybauskaitė jau yra "šluba antis", ir jos nuomonė nieko nebereiškia. Tačiau ji vis dar yra pakankamai įtakinga, kad Skverneliui padarytų pastebimą politinę žalą.
Kas tada privertė jį maksimaliai paaštrinti savo santykius su prezidente (ypač atsižvelgiant į tai, kad žemės ūkio ministrą buvo galima atleisti su ramia sąžine)?
Yra nuomonė, kad premjeras — tik marionetė kito valdančiosios "valstiečių" partijos lyderio Ramūno Karbauskio, kuris iš karto parėmė Žemės ūkio ministerijos vadovo pusę, rankose. Tačiau tai yra situacijos supaprastinimas. Šie politikai reikalingi vienas kitam, bet Skvernelis jau ne kartą atvirai nesutiko su Karbauskiu.
Dabar jų pozicijos sutapo, bet, greičiausiai, ne todėl, kad Karbauskis įsakė, o todėl, kad premjerą įsiutino, kaip Prezidentūra bandė pašalinti jo ministrą (ypač Grybauskaitės pareiškimas tuo metu, kai Skvernelis buvo išvykęs, ir jo pavaldiniui daromas spaudimas per prezidentės patarėją).
Kad ir kaip ten bebūtų, tiltai tarp Vyriausybės ir Prezidento rūmų, atrodo, visiškai sudeginti. Tuo tarpu Grybauskaitei nėra itin daug ko prarasti, o štai Skvernelio panosėje — prezidento rinkimai.
Viskas arba nieko
Sunku vienareikšmiškai pasakyti, su kuo ministras pirmininkas išeis iš susiklosčiusios padėties. Pagrindinis momentas šioje situacijoje yra tas, kaip jo veiksmai bus rinkėjo įvertinti.
Viena vertus, tai, kad jis iš paskutiniųjų gynė ministrą ne su pačia geriausia reputacija, remdamasis, iš tiesų, asmeninėmis priežastimis, nedaro jam garbės. Kita vertus, Skvernelis parodė, kad jis yra pasiruošęs atlaikyti smūgį ir kovoti už iniciatyvą pagal principą "man žodį — aš atsakysiu dešimt".
Kas yra svarbiau, kiekvienas Lietuvos pilietis spręs pats, bet ne paslaptis, kad šiandienos pasaulyje didelę reikšmę turi informacinės tendencijos. Kol kas Grybauskaitės pozicija atrodo logiškesnė ir žiniasklaida nėra palanki premjerui. Kitaip tariant, Skvernelis "nusileidžia" ir kaip priimančios prieštaringus sprendimus Vyriausybės vadovas, ir kaip prezidentės oponentas.
Apibendrinant galima pasakyti, kad duoti atkirtį Grybauskaitei ir už jos stovintiems konservatoriams verta. Todėl į "kovą" ministras pirmininkas įsitraukė pagrįstai. Skvernelio problema šiuo atveju yra ta, kad jis daug pastatė ant kortos, tačiau kol kas premjerą elementariai peržaidžia kabineto kovoje, pasinaudojant jo ambicijomis, emocingumu ir politinės patirties stoka.
Todėl galiausiai lieka arba krūtinė su kryžiais, arba galva krūmuose. Sudėti taškus ant "i" turi 2019 metų gegužė.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
