O kaimyninėje Lenkijoje netgi uždraudė vartoti frazę "Lenkijos mirties stovyklos". Apie politikų kovą su istorine tiesa — rašo Antonas Skripunovas RIA Novosti medžiagoje.
Europos tylėjimas
Gegužės pabaigoje Rūta Vanagaitė, knygos "Mūsiškiai" autorė, buvo apdovanota Europos rabinų tarybos premija "už Holokausto atminties išsaugojimą". Ceremonija įvyko Briuselyje, dalyvaujant Europos Parlamento vadovui Antonio Tajani ir Europos Komisijos (ES vykdomasis organas) pirmajam viceprezidentui Fransui Timmermansui, kuris pažadėjo ginti žydų bendruomenę.
"Aš noriu, kad jūs žinotumėte, kad aš visada būsiu šalia jūsų ir paremsiu jus. Aš ginsiu jūsų interesus ir teises, darysiu viską, ką pajėgsiu", — patikino jis susirinkusius.
Po kelių minučių lietuvių rašytoja papasakojo, kaip ji buvo persekiojama Lietuvoje dėl šios knygos. Ir Europos Parlamento nariai nežinojo, ką į tai atsakyti.
Šį mėnesį knyga "Mūšiškiai" buvo išleista Rusijoje, tačiau Vanagaitė nedalyvavo pristatyme. Ji taip pat atsisakė dalyvauti žurnalisto Vladimiro Poznerio programoje.
"Nenoriu mano Tėvynės ribotiems ultrapatriotams suteikti pretekstą naujiems išpuoliams. Per daug džiaugsmo būtų Lietuvos propagandistams", — parašė Vanagaitė savo Facebook paskyroje.
O štai ką pareiškė rašytoja, kalbėdama Europos Parlamente: "Gaila, kad Lietuva per 28 nepriklausomybės metus pasirodė nepasirengusi nei laisvei, nei demokratijai, nei tiesai. Gaila, kad šiandien bet kokią knygą, kurią aš parašysiu, niekas nedrįs išleisti… Man paaiškino, kad mano vertybės prieštarauja visuotinai priimtoms".
"Tiesos negalima paslėpti"
2014 metais Rūta sužinojo, kad jos senelis ir tetos vyras dalyvavo holokauste. "Jie asmeniškai nieko nenušovė, tačiau jie buvo dalimi tos biurokratinės mašinos, kuri žudė. Jie arba sudarinėjo sąrašus tų, kurie bus nužudyti, arba organizavo šaudymus, ir vėliau buvo apdovanoti už pagalbą ", — sako ji.
Po to, pasak jos, prasidėjo daug mėnesių besitęsianti "vieniša kelionė" po holokausto istoriją Lietuvoje. Vanagaitė kartu su profesoriumi Efraimu Zuroffu iš Izraelio Simono Vizentalio centro aplankė visas 227 masines žydų kapavietes, apklausė vietos gyventojus, tų įvykių liudininkus. Rezultatas — knyga "Mūsiškiai", kuri sukrėtė visą šalį.
"Iki šios dienos daugelis mano tautiečių laiko savo namuose gerus žydų daiktus, o jų močiučių auksiniai dantys 1941 metais galėjo priklausyti kažkam kitam. Knyga privertė juos tai suprasti — ir tai nebuvo malonus atradimas", — pasakoja rašytoja.
Knyga supykdė šalies politinį elitą, Vanagaitė buvo apkaltinta beveik bendradarbiavimu su Kremliumi. O knyga "Mūsiškiai" buvo vadinama "grėsme nacionaliniam saugumui" ir "projektu, kurio kūrimą koordinavo priešiškos išorės jėgos".
Dėl to 2017 metais visas neišpirktas tiražas — 27 tūkstančiai egzempliorių — buvo staigiai pašalinti iš parduotuvių lentynų. Viena didžiausių Lietuvos leidyklų paaiškino tai nesutarimu su Vanagaitės pozicija, kuri spėjo, kad partizanų judėjimo "Miško broliai" vadas, Lietuvos nacionalinis didvyris Adolfas Ramanauskas-Vanagas taip pat galėjo žudyti žydus. Atkurti teisingumo rašytojai nepavyko.
"Dabar visos mano knygos guli garaže, ir nė vienas knygynas Lietuvoje jų nepriima. Vis tiek aš tvirtai tikiu, kad išgijimo ir susitaikymo procesas mano šalyje prasidėjo, ir niekas negalės sulaikyti jo per ilgai. Niekas negali sustabdyti tiesos upės", — įsitikinusi Vanagaitė.
Jai pritaria Europos rabinų Tarybos Tarybos pirmininkas Pinchas Goldschmidt. Europoje, pasak jo, bandoma perrašyti istoriją ir pamiršti praeitį. Ir tai vyksta daugelyje ES šalių esant didėjančiam rasizmui ir ultranacionalizmui.
"Tokie drąsūs žmonės, kaip Rūta Vanagaitė, kurie nebijo pasakyti tiesos apie praeities įvykius, daro labai svarbų darbą ne tik dėl istorinio teisingumo triumfo, bet ir tam, kad ateities kartos žinotų tikrąją dalykų būklę ir padarytų teisingas išvadas. Tik taip mes galime tikėtis, kad baisūs įvykiai nepasikartos", — pabrėžė rabinas pokalbyje su RIA Novosti.
"Jei ponia Vanagataitė, šalies ir leidėjų manymu, melavo, jie gali kreiptis į teismą. Kodėl jie nesikreipė į teismą? Nes jie užsiima cenzūra?" — pridūrė jis.
Nacių sveikinimas Lietuvoje
Šimšonas Isaksonas beveik dvejus metus buvo Vilniaus vyriausiasis rabinas. Neseniai jis išvyko iš šalies. Kartu su savo šeima rabinas ieškojo vietos, "kur ji maloniai gyvens ir vystysis kartu su bendruomene". "Lietuva nėra tinkama vieta", — sako jis. Politikų ir viešųjų veikėjų išpuoliai prieš Rūtą Vanagaitę jo visiškai nestebina.
"Šalies lyderių ir rimto rango diplomatų lygmenyje yra realus Holokausto tragedijos supratimas ir noras pripažinti savo tautos klaidas. Tačiau nacionaliniame lygmenyje suvokimas negali pasikeisti per 70 metų nuo vieno kraštutinumo prie kito… Leidykla, kuri išėmė Vanagaitės knygas iš pardavimo, tikriausiai nusipelnė paprasto lietuvio, kuris nenori laikyti save žudiko sūnumi ir anūku, padėką", — sakė jis pokalbio su RIA Novosti metu.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lietuvos žydų bendruomenė buvo viena labiausiai žinomų pasaulyje. Naciai sunaikino daugiau nei 210 tūkstančių žmonių — 96 procentus šalies žydų. Ilgą laiką vietos valdžios institucijos nutylėjo faktą, kad lietuviai dalyvavo holokauste. 1995 metais tai oficialiai pripažino Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas. Tačiau tikroji tiesa išliko paslėpta politinių pareiškimų širmos.
"Lietuvoje, žinoma, pripažino savo piliečių dalyvavimą žydų genocide, kitaip, galbūt, negalėtų patekti į Europos Sąjungą. Vilniuje yra holokausto muziejus, kurį padarė mažą ir nepastebimą — kad nekristų į akis. Be to, naudojant šią temą, Lietuvoje sukūrė mitą apie "tarybinį holokaustą prieš lietuvius", — sako rabinas.
Todėl antisemitizmas šalies lygmenyje — tai įprastas dalykas. Rabinas pats susidūrė su tuo ne kartą. Taigi, kartą, kai jis vedė savo dukrą į darželį, praeivis palydėjo jį nacių sveikinimu. Apie incidentą Vilniaus vyriausiasis rabinas parašė savo puslapyje Facebook paskyroje, po to "gavo kelis pranešimus nuo diplomatų su patikinimais, kad šiuo žmogumi užsiims".
"O vienas iš mano mokinių (rabinas Vilniuje rengė Toros pamokas — Sputnik) nuolat girdi frazes, kaip "gerai darė, kad žudė","gaila, ne visus žydus pribaigė". Tai yra Lietuvos realybė", — sakė Isaksonas.
Pritrenkiantis įstatymas Lenkijoje
Lietuva nėra vienintelė ES valstybė, kurios valdžios institucijos neigia savo piliečių dalyvavimą žydų žudynėse. Balandžio pabaigoje Lenkijos Nacionalinio atminimo institutas išnagrinėjo pirmas bylas dėl sukėlusio daug triukšto "holokausto įstatymo", kuris buvo priimtas prieš du mėnesius (Nacionalinio atminimo instituto "eilėje" — dar 60 pareiškimų apie pažeidėjus). Įstatymas draudžia vartoti išraišką "Lenkijos mirties stovyklos", o taip pat kalbėti apie tai, kad lenkai buvo prisidėję prie žydų genocido. Už pažeidimą — iki trejų metų kalėjimo.
Net svarstymo stadijoje įstatymas sukėlė didžiulį skandalą tiek šalies viduje, tiek už jos ribų. Vietos inteligentijos atstovai jį pavadino pirmu žingsniu cenzūros link, o Izraelio valdžios institucijos net pagrasino nutraukti diplomatinius ryšius. Kilo ir asmeninis konfliktas: Lenkijos premjero Mateušo Moraveckio pareiškimą apie kai kurių žydų dalyvavimą holokauste jo Izraelio kolega Benjaminas Netanyahu įvertino kaip įžeidimą.
"Šis įstatymas sukėlė tikrą šoką. Žmonės to nesitikėjo", — sakė RIA Novosti vyriausiasis Lenkijos rabinas Michaelis Šudrichas.
Dėl visos šios istorijos žydų bendruomenė, pasak jo, susidūrė su problema, kurios nebuvo nuo komunistinio režimo žlugimo — daugybe antisemitinių pareiškimų.
"Per pastaruosius tris mėnesius žiniasklaidoje tokių labai daug. Tiek televizijoje, tiek laikraščiuose. Pasisakė politikai, televizijos vedėjai, visuomenės veikėjai. Vienas politikas pasakė, kad žydai — gyvūnai, o ne žmonės", — sakė Šudrichas.
Iki 1939 metų Lenkijoje buvo didžiausia žydų bendruomenė. Dabar ten labai mažai žydų — kaip ir kitose Rytų Europos valstybėse, kurios yra ES narės. Ir rabinas Michaelis Šudrichas ragina jų valdžios institucijas nedelsiant pradėti kovą prieš "žodinį antisemitizmą". Priešingu atveju anksčiau ar vėliau tai sukels fizinį smurtą.
"To mus išmokė istorija", — baigė rabinas.
