1991 metais, po tragiškų įvykių Vilniuje, prie televizijos bokšto, Kasperavičius kelis mėnesius vedė visas Lietuvos TSR televizijos laidas. Šias laidas šalies gyventojai vadino "Kaspervizija". Būtent šios televizijos laidos leido Lietuvos generalinei prokuratūrai inicijuoti prieš Kasperavičių ir kitus Lietuvos komunistų partijos lyderius baudžiamąją bylą dėl kaltinimų sunaikinti teisėtą valdžią 1991 metų sausio-rugpjūčio mėnesiais (2010 metais į kaltinimų sąrašą buvo įtraukti karo nusikaltimai).
Net KET nepažeidė
- Ar galima pavadinti buvusį Rygos omonininką Konstantiną Michailovą (Nikuliną) ir rusą Jurijų Melį politiniais kaliniais?
— Tikrai galima. Aš mažai žinau apie Michailovą. Bet aš esu susipažinęs su faktais, kuriuos surinko Giedrė Gorienė — laikraščio "Karštas komentaras" vyriausioji redaktorė. Kai juos suvedi, matai daug neatitikimų. Akivaizdu, kad Michailovas tiesiog tapo atpirkimo ožiu, kad būtų baigta Medininkų muitinės byla. Jei šis tyrimas būtų atliekamas sąžiningai, tai atvestų tiesiogiai į nepriklausomybės kovos "herojų" butus.
Ir, galbūt, tiesiai pas tuometinius valstybės vadovus.
O Jurijus Melis iš viso turi būti apdovanotas. Leitenanto Melo veiksmuose nėra ne tik nusikaltimų žmonijai požymių, bet ir kelių eismo taisyklių pažeidimų. Sovietų karininkas Melis turi būti apdovanotas už ištvermę, už tai, kad nepasidavė apmokytų, dirbusių pagal užsakymą instruktorių provokacijoms, už tai, kad nenaudojo karinių ginklų, kruopščiai vadovavo karinės technikos judėjimui, ir tokiu būdu išgelbėjo žmones, kuriuos apėmė masinė psichozė.
Yra visos galimybės paversti šališką teismą panašiu į teismą prieš Georgijų Dimitrovą, kurį naciai apkaltino Reichstago padegimu, tačiau vėliau turėjo jį išteisinti. Ši byla gali nuskambėti visame pasaulyje. Kad šie žmonės išliktų istorijoje kaip herojai, kurie tapo teisminės savivalės aukomis, šiuolaikinėje Europoje tai yra pakankamai leistina.
Tamsiausia prieš aušrą
- Norėčiau išgirsti jūsų nuomonę apie procesus, vykstančius respublikoje. Kur jie veda? Kur yra jų galutinis taškas?
— Dar būdamas karo akademijos kursantu susidomėjau dialektika. Ir aš vis dar nežinau jokio kito mokslinio mąstymo metodo. Būtina istoriškai pažvelgti į reiškinius ir procesus, atskleisti vidaus varomąją jėgą iš skirtingų pusių, atsižvelgiant į tarpusavio santykius tarp bendrų ir privačių kategorijų.
Lietuva yra pėstininkas pasaulio didžiajame žaidime. Taip buvo ir 1991 metais. Dėl daugelio priežasčių būtent Baltijos šalys buvo pasirinktos kaip dviejų priešingų politinių sistemų mūšio laukas. Reikia pripažinti, atsirado labai protingų ir "įžvalgių" nacionalinių kadrų, kurie buvo nepatenkinti gyvenimu TSRS ir pasirengę "persirengti" ir išduoti savo įsitikinimus. Jie tikėjosi, kad privatizavimo metu gaus didžiulius respublikos turto gabalus. Jiems labai padėjo lietuvių emigracija, iš tų, kurie palaikė Hitlerį ir pabėgo su fašistais į Vakarus.
Tada Lietuvai atiteko svarbus vaidmuo šiame žaidime. Ir ji atliko šį vaidmenį. Žmonės, kurie tada "kovojo" už nepriklausomybę, atėjo į valdžią. Dabar valdo jų vaikai, net jų anūkai. Landsbergio anūkas jau valdžioje. Todėl jie nepaliks šio lovio. Jie yra skolingi tiems, kurie juos atvedė į valdžią, ir griežtai vykdo visus keliamus reikalavimus. Todėl Lietuvai neverta laukti iš jų nieko gero.
- Bet ar kas nors gali pasikeisti? Ar respubliką ir toliau valdys Landsbergių dinastija?
— Lietuvoje kas nors pasikeis, kai įvyks pasauliniai pokyčiai. Kaip ir 1990-aisiais, jei kas pasikeis pasaulyje, tai taip pat paveiks Lietuvą. O pasaulyje būtinai viskas pasikeis.
Niekada anksčiau taip įžūliai nesielgė imperijos viršininkas — JAV. Mes žinome, kiek baisių nusikaltimų, įskaitant ir karo nusikaltimus, kiekvieną dieną daroma su jų palaiminimu. Jos atleido vadžias. Ir jau neatšaukiamai apsigėdino prieš visą pasaulį.
- Kuo?
— Daug kuo, pirmiausia, savo melu, purviniausių "psichologinio karo" metodų naudojimu tarpvalstybiniuose santykiuose. Melas apsigyveno aukščiausiame politiniame lygmenyje. Pirmasis pradėjo meluoti buvęs CŽV vadovas Džordžas Bušas vyresnysis. Jis suprato, kad "psichologinio karo" metodai yra labai galingas ginklas. Ir dabar ši "mada" meluoti yra tokia klestinti, kad visi — prezidentai ir prezidentės, įskaitant mūsų, Lietuvos — meluoja tiesiai į akis.
Kas yra "melas kvadratu"? Kai šie žmonės ruošiasi meluoti tam tikra tema, jie prieš pat melą skelbia: "Mūsų priešininkas šia tema meluos". Labai dažnai dabar tai pastebima. Ir dėl Skripalių, ir dėl lėktuvo. Ši situacija kelia susirūpinimą, bet kartu ir džiugina.
Džiugina, nes tai jau yra kraštutinis kritimo laipsnis. O pagal dialektiką, kai pasiektas kraštutinis laipsnis, visada prasideda atoslūgis, vyksta neigimo neigimas, tai reiškia, kad tiesa pradės laimėti. Gal ir ne dabar. Bet greitai.
- O naktis visuomet tamsiausia prieš pat aušrą.
— Štai! Puikiai pasakyta! Noriu dar kartą pabrėžti, kad raudonąją vėliavėlę su pjautuvu ir kūju, kurią mes numetėme, pagavo Kinija. Kinija tvirtai seka socializmo keliu su kiniškais ypatumais, kurie atmeta tam tikras rimtas sovietinio socializmo klaidas. Ir iš esmės, Kinija tampa dar vienu pasaulio tvarkos poliu. Be to, ji vis stiprėja. Štai kodėl aš žinau, kad pasaulio tvarka pasikeis. Kinijoje aš tai jaučiu labai aiškiai.
- Ir koks bus Rusijos vaidmuo naujame geopolitiniame scenarijuje?
— Kartu su Kinija ir kitais naujosios pasaulio tvarkos rėmėjais. Tai Kinijos interesas. Niekas, išskyrus Rusiją, negali tapti tokiu stipriu sąjungininku. Niekas nepadės Kinijai — nei Amerika, nei Japonija, nei Europa. Bet Rusija dėl daugelio priežasčių — istorinių, geografinių, karo stretegijos — padės. Ir, svarbiausia, Rusija turi išteklius. Ne tik iškastinę žaliavą. Bet ir proto. Tai įrodo Rusijos karinė galia, kuri iki šiol išlieka. "Vienas diržas — vienas kelias" yra ilgalaikė politika, kurios įgyvendinimas, mano nuomone, ir nulems pasaulinius pokyčius.
- Kas tokiu atveju bus su Amerika? Ar ji išnyks?
— Amerika niekur neišnyks. Niekas nieko nesunaikins. Amerika išliks Amerika, tačiau ji turės atsisakyti pasaulinių siekių, jai teks apsiriboti tvarkos nustatymu savo suskaldytoje šalyje, galbūt regione.
Ir tada viskas pasikeis Lietuvoje. Esant tokiai situacijai, Lietuvai nereikės, kad valdžioje liktų Vakarams įsipareigoję žmonės. Tada, tikiuosi, ateis tikri patriotai, kurie rūpinsis Lietuva. Ir tada ir aš, Kasperavičius, atvyksiu į Lietuvą, nebijodamas, kad busiu paskelbtas kolaborantu. Arba kaip anksčiau — Judu. Tada paaiškės, kad nebuvo jokios sovietinės okupacijos, kad lietuviai puikiai gyveno Tarybų Sąjungoje. Paaiškės, kad Lietuvai reikalingi geri kaimynystės santykiai su Rusija, tegul blogai organizuoti, bet labai geri. Tai neišvengiamai laukia Lietuvos.
Nauja nomenklatūra
- Neseniai puošniai buvo paminėtas Sąjūdžio 30-metis. Kaip vertinate šios organizacijos sėkmę?
— Prieš trisdešimt metų visi lietuviai be išimties buvi įsimylėję Sąjūdį. Juk jie skelbė kilnią kovą už Lietuvos atgimimą, už teisinės valstybės sukūrimą, už respublikos ekonominį suverenitetą, už nomenklatūros privilegijų panaikinimą, uprieš gamtos užterštumą, prieš istorinių ir kultūrinių paminklų sunaikinimą, prieš tarptautinių santykių blogėjimą, už nacionalinės kultūros klestėjimą ir prieš užsienietišką dominavimą. Visa tai užrašyta Sąjūdžio dokumentuose.
Sąjūdžio judėjimo Lietuvoje 30-metis jubiliejus >>
Belieka tik gailėtis, kad toks mylimas Sąjūdis 90-ųjų pradžioje užbaigė savo veiklą. Nuo to laiko Lietuvoje nėra masinių mitingų, nėra jokių žygių. Niekas "neapkabina" Baltijos jūros ir nepiketuoja "atominio pragaro" — Ignalinos AE, neįkainojamo respublikos turto.
Iškyla klausimas. Jei Sąjūdis nutraukė savo kilnią kovą, tada visi anksčiau minėti tikslai buvo pasiekti?
- Retorinis klausimas. Ne, žinoma!
— Žinoma, ne. Aš pasakysiu daugiau: tikriems Tėvynės patriotams, išskyrus Sąjūdžio paskelbtas ir neišpildytas užduotis, gyvenimas kelia kilnesnes užduotis.
- Kokias?
— Pirma, Lietuvos gelbėjimas nuo išnykimo, nuo gyventojų išsisklaidymo ieškant geresnio gyvenimo. Antra, ekonomikos, visų pirma, mūsų turtingos derlingos žemės, kurios gyvulininkystės produktai kadaise buvo žinomi visam pasauliui, atgaivinimas. Trečia, ateities kartų lietuvių išvadavimas nuo didžiulės tėvynės išorės skolos, su kuria jie neturi nieko bendra. Ketvirta, tų pačių žmonių valdžios pasiglemžimo sustabdymas.
- Ir kokia išvada?
— Labai paprasta. Sąjūdis pasirodė esąs ciniškas lietuvių tautos apgavikas. Visi gražūs šūkiai buvo tik dūmtraukis, ekranas, už kurio paslėpti tikrieji tiek vietinių, tiek užjūrio šios organizacijos įkvėpėjų tikslai.
Daugelis Sąjūdžio lyderių atliko jiems pavestas užduotis, įsitvirtino prie valdžios lovio ir neįtikėtinai praturtėjo, o pasiaukojamai tikinti jais tauta gavo "ilgą nosį".
Taigi norėčiau paklausti jų: "Už ką jūs taip nekenčiate tautos, kuri jus taip mylėjo?"
Pirmą Edmundo Kasperavičiaus interviu dalį skaitykite čia >>
