Kembridžo universiteto auklėtinis. Ir filosofijos dėstytojas jame. (Tokių iš Lietuvos ten kažin, ar dar berastume). Metęs garantuotą akademinę karjerą šiame prestižiniame, viename geriausių pasaulio universitetų. Vardan ko? Vardan politinės veiklos Lietuvoje. Grįžo čia. Parašė tuziną knygų apie konservatizmą, jo istoriją bei perspektyvas. Žodžiu, apsišvietęs žmogus.
Lietuvoje Mantas greitai tapo konservatorių partijos Vilniaus sueigos vadovu, Seimo nariu. Daug kas jau regėjo Adomėne būsimą visos partijos ar net Lietuvos lyderį. Bet… įvyko netikėtas dalykas. Scenon prieš porą metų žengė anūkas. Ne šiaip koks eilinis, o garsiojo Vytauto Landsbergio anūkas.
Kuris be jokio politinio ir partinio stažo užėmė Adomėno, matyt, jau nusižiūrėtą konservatorių pirmininko vietą. Partinė vadovybė (Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė ir kiti) pasistengė, susivienijo ir prastūmė Gabrielių Landsbergį į pačią viršūnę.
Adomėnas nutylėjo. Romiai nurijo karčią piliulę. Tyliai susitaikė su akivaizdžiu ne tik jo, bet ir visos partijos pažeminimu. Su akivaizdžiu monarchistiniu nukrypimu tarsi demokratiškoje, tarsi skaidrioje partijoje. Daug kas visuomenėje tikėjosi, kad gal bent kažkas išdrįs šūktelt — "karalius nuogas!" Netinka anūkėlis į partijos vadovus. Na, dar bent porą metelių netinka, nebrandus dar. Negražu ir neprotinga daryti tokią grubią protekciją ir apsimesti, kad viskas yra gerai.
Bet — ne, visi toje partijoje tylėjo. O nereikėjo. Reikėjo tiesiai šviesiai ginti demokratiją, pirmiausia, savojoje partijoje, o paskui jau ir Lietuvoje. Ypač tai derėjo daryti Kembridžo universiteto, įstaigos su giliausiomis demokratijos ir apšvietos tradicijomis, auklėtiniui bei dėstytojui.
Tačiau Adomėnui tada nepakako drąsos. Jis, matyt, apskaičiavo, kad šokti į akis partinei viršūnėlei pavojinga jo paties karjerai. Ir apsiskaičiavo. Dabar tie patys žmonės be jokios sąžinės graužaties pašalino jį iš partijos.
Už ką? Už dar vieną politinę, šįkart lemtingą Adomėno klaidą. Už jo trumparegiškumą. Užuot toliau veikęs atvirai ir demokratiškai, atvirose diskusijose polemizavęs su Landsbergiu ir jo palaikymo komanda, Adomėnas pasiliko užkulisiuose ir ten veikė.
Jo paties prisipažinimu, jis su koncernu "MG Baltic" derino savo sprendimą kandidatuoti į konservatorių partijos pirmininko postą, varžydamasis su Landsbergiu. Galbūt, netgi darė tai koncerno priprašytas. Ne pats, drąsiai, savo valia, kritikuodamas partijos monarchizaciją, o prašomas koncerno atstovo.
Apie tai Adomėnas paliudijęs STT apklausoje. Matyt, streso būsenoje. Nes po to bandė šio savo prisipažinimo išsiginti. Stresas bei nerimas Adomėną, ko gero, apėmė dar ir todėl, kad jis derino su koncernu kai kuriuos savo balsavimus Seime, taip pat prašydavo "MG Baltic" finansinės paramos rinkimams, o sudėjus visa tai kartu jau kvepėjo baudžiamąja byla jam.
Nuo jos Mantas išsisuko, nes nesielgė taip tiesmukai kaip Eligijus Masiulis. Tačiau užsimojęs prieš patį anūką, Adomėnas peržengė visas konservatorių raudonąsias linijas. Kaip drįso jis kenkti garsiosios dinastijos atžalai, ir dar susimokęs dėl to su koncernu?!
Kaip dabar rašo pats Adomėnas internete, Gabrielius Landsbergis jaučiasi tapęs sąmokslo auka. Juk jis, Gabrielius, turėjo apsilankyti STT apklausoje dėl to paties — dėl reguliarių susitikimų su "MG Baltic" atstovais. Tęsdamas šlovingas senelio tradicijas, Gabrielius mano, kad aplink jį vien priešai, kurie nori pakenkti jam. Susimokė visi: STT, "MG Baltic", Adomėnas, žiniasklaida. Ir, žinoma, Rusija.
Adomėnas Rusijos agentu dar nepaskelbtas. Per daug dideli jo nuopelnai rusofobijos propagavimo frontuose, per daug jis peikė Rusiją ir piketavo jos ambasadą, kad staiga kažkas imtų ir apšauktų jį Kremliaus žmogumi. Štai kad ir paskutiniame savo straipsnyje portale "Delfi" mūsų herojus toliau visus gąsdina: "Vis stiprėja Rusijos faktorius Lietuvos politikoje. Nerimą kelia tai, kad daug svarbių Lietuvos politikų yra susaistyti verslo ryšiais su Rusija, tarp jų — centrinės valdančiosios koalicijos figūros".
Šie paskutiniai Adomėno viešieji užkeikimai jam nebepadėjo. Netrukus po šio straipsnio pasirodymo gimtosios partijos priežiūros komitetas pašalino jį iš konservatorių gretų. Už tai balsavo tie patys partiečiai, kuriems, anot Adomėno, jis ne kartą yra padėjęs. O juk galėjo jie skirti švelnesnę nuobaudą. Juk Mantas nebuvo eilinis narys, daug metų jis tikrai nuoširdžiai dirbo partijos labui.
Problema kita. Tarp konservatorių yra daug nepakančių asmenų. Tiesiog konfliktiškų, netolerantiškų. Jie ir atsikratė Manto, suklupusio, be to, konkurento jų vidinėse kovose. Beje, Adomėnas puikiai jautėsi tarp jų daug metų. Pats jis ne kartą spinduliavo savo netoleranciją kitaip mąstantiems, oponentams. Nepaisant Kembridže įgyto gero filosofinio išsilavinimo.
Matyt, ten, Kembridže, Mantas apmąstė ir išstudijavo ne viską, kas svarbu politikui ir tiesiog piliečiui. O gaila. Dabar už jaunystės klaidas jam teko brangiai sumokėti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
