Todėl tenkinamės oficialiais dviejų lyderių ir jų padėjėjų pareiškimais, padarytais bendros spaudos konferencijos metu ir po jos. O juose, tuose pareiškimuose, nė kvapo apie mūsų regioną. (Pamenate, Baltijos šalys nepaminėtos ir naujausioje Rusijos užsienio politikos strategijoje.)
Todėl mūsų rusofobams, kurie triūso politikos ir žiniasklaidos srityse, būtų pats laikas grįžti į šaltą tikrovę ir baigti beprasmes savęs sureikšminimo pastangas. Lygiuokimės į Suomiją. Labai blaiviai, ramiai ir teisingai pasisakė jos prezidentas Sauli Niinisto, komentuodamas minėtą susitikimą Helsinkyje: "Rusija jokiais būdais nepuls Baltijos šalių."
Kodėl? Nes tai reikštų konfliktą su visu NATO aljansu, o šis konfliktas, savo ruožtu, peraugtų į trečiąjį pasaulinį karą. O kadangi abipusio susinaikinimo niekas netrokšta, tai susikirtimo Baltijos regione visi vengs iš visų jėgų. Paprasta ta suomiška logika, ir jokiais argumentais jos nenuginčysi.
Kaip ukrainiečiai kažkodėl užsimanė pasiskolinti mūsų prezidentę tvarkai įvesti, taip ir mums pirmiausia reikėtų pasiskolinti S. Niinisto tvarkai ir ramybei mūsų galvose įvesti. O kol mes įkalbinėsime flegmatiškąjį, bet racionalųjį S. Niinisto atvykti pas mus, pabandykime dar pakrutinti savas smegenis.
Taigi, tai pagaliau įvyko. Galop, po visų trukdžių Amerikoje iš oponentų pusės, Trampas ryžosi susitikti su Rusijos vadovu. Pagaliau dvi, anot Trampo, galingiausios branduolinės valstybės ėmė kalbėtis tiesiogiai, be visokių tarpininkų. Pagaliau užmegztas vyriškas, žmogiškas kontaktas tarp dviejų prezidentų, kuriuos neseniai masiškai rinko jų šalių piliečiai.
Mums čia, Baltijos šalyse, kur dažnai nepasitikima Putinu, svarbu išgirsti bent jau tai, ką Helsinkyje akcentavo Trampas. Jis gi aiškiai pasakė, kad sieks gerų santykių su Rusija, nes sutarimas yra geriau už konfrontaciją, ypač tarp branduolinių gigantų. Tai kone pagrindinė Trampo žinutė, kurią jis akcentavo ir anksčiau, o dabar dar kartą garsiai, kad jau niekam neliktų abejonių, jis ją pakartojo Suomijos sostinėje.
Kita svarbi mums išvada, darytina po Helsinkio susitikimo, yra ši. Trampas, greičiausiai, nepasikeis iš esmės ir netaps kišeniniu JAV elito prezidentu, o išliks nors ir nenuspėjamu, bet savarankišku politiniu subjektu. Tai galima tvirtinti po to, kai jis Helsinkyje aršiai gynėsi nuo visų kaltinimų suokalbiu su Rusija, neva įvykusiu prieš paskutinius Amerikos prezidento rinkimus.
Vadinasi, per visą likusią savo kadenciją Trampas, matyt, ir toliau sieks sutarimo su Rusija, nepaisant visų trukdžių. Tai verta turėti omenyje mūsų politikos formuotojams, kad jie neiškristų iš bendro konteksto. Kaip matėme, tam sutarimui trukdančios temos Helsinkyje nebuvo eskaluojamos.
Dėl "Nord stream-2" dujotekio ar dėl Ukrainos tarp JAV ir Rusijos prezidentų Helsinkyje nekilo jokių viešų ginčų, o Krymo klausimas paminėtas tik prabėgomis, Trampas nepūtė iš jo propagandinio burbulo, didžiam Ukrainos ir Lietuvos vadovų nusivylimui.
Trampui Krymas aiškiai nerūpi, jis turbūt jau susitaikė su naujuoju jo statusu. Negana to, Putinas paprašė Trampo, kad šis paragintų Ukrainą laikytis vadinamųjų Minsko susitarimų, o Trampo reakcija į tai mums liko nežinoma. Tyla — pritarimo ženklas?
Apie NATO plėtrą ar NATO pajėgumų stiprinimą Baltijos regione — nė vieno oficialaus žodžio. Neoficialaus, matyt, irgi. Regis, užteks jau to stiprinimo, jau prisistiprino. Trampui akivaizdžiai nerūpi nei Krymas, nei Baltijos regionas. Galbūt tai ir gerai. Nes Hilari Klinton, kuriai Baltijos regionas neva rūpėjo labiau, Trampo vietoje galbūt būtų toliau čia kišusi niekam šiuolaikiniame kare nereikalingą karinę techniką.
Taigi, apibendrinkime. Baltijos valstybių klausimas, tuo labiau jų tariamai pažeisto saugumo klausimas Helsinkyje oficialiai nepaminėtas. (Neoficialiai, dviejų prezidentų pokalbyje akis į akį, grečiausiai, irgi ne, per daug yra kitų, žymiai svarbesnių globalių temų, kaip antai Sirija.)
Susireikšminusios Ukrainos tema aptarta tik paraštėse. Užtat dominavo dviejų branduolinių supervalstybių santykių gerinimo klausimas. Ir tai yra labai gerai. Nuo teigiamo jo sprendimo priklausys visos planetos ateitis. Net ir mūsų rusofobams, tikėkimės, gyventi taikoje yra geriau nei susinaikinti atominiame košmare.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
