Protestuoti ir mobilizuoti kitus protestuojančius jam yra natūralu, netgi kraujyje. Dar jo tėvas 1946 metais, moksleiviu būdamas, platino atsišaukimus ir ragino boikotuoti tarybinius rinkimus, už tai nugarmėjo 10 metų į lagerius. Iš čia, matyt, ir sūnaus Naglio antitarybiškumas.
Jam TSRS — "blogio imperija", o šio skambaus termino autorius Ronaldas Reiganas imponuoja jam labiausiai iš visų legendinių politikų. Pasak Puteikio, kad "imperija bloga", jis įsitikino ir pats, kai tarnavo tarybinėje kariuomenėje, Afganistane. Ir matė, kaip "katiušos" tipo artilerija esą naikino afganistaniečių gyvenvietes ugnies lietumi.
Palikime šiuos Puteikio teiginius jo sąžinei ir istorikų tyrimams. Grįžęs iš kariuomenės, jis 1989 metais baigė istorijos studijas Vilniuje ir ėmė dirbti paminklosaugos specialistu. Antitarybiškumas, beje, nesustrukdė Puteikiui priimti pasiūlymo padirbėti pagal profesiją Vilniaus vykdomajame komitete. Tai yra, naudojant šių laikų žargoną, "okupacinės valdžios" įstaigoje, atlikusioje tada merijos vaidmenį.
Žodžiu, mūsų herojus metus kitus sėkmingai pabuvo tarybiniu kolaborantu. O viename nesename interviu net gyrėsi, kad dirbdamas Vykdomajame komitete, jis įgijo naudingų administravimo įgūdžių. Bet nespėjo jų ištobulinti, nes tarybų valdžia žlugo.
Puteikis tęsė darbus paminklosaugos srityje, kurioje galėjo realizuoti ne tik įgytas istoriko žinias, bet ir savo kaip protestuotojo charakterį. Mat tuo metu per šalį ritosi privatizacijos banga, ir "naujieji lietuviai" godžiai žvelgė į įvairius Vilniaus senamiesčio architektūros perlus, svajodami juos privatizuoti.
Puteikis dabar teigia, kad jis kryžiumi guldavosi prieš šias svajones, gindamas paminklus ir kitas vertybes. Tol, kol širdis nepašaukė jo politikon, kurioje jis gana greitai ėmė kilti viršun. 2005-2011 metais Puteikis vadovavo konservatorių partijos Klaipėdos miesto skyriui.
Pirmą stambų siurprizą savo rinkėjams mūsų kovotojas už istorinį paveldą ir teisybę pateikė 2006 metais. Tuomet visa Lietuva žiūrėjo televizijų reportažus apie girtutėlį Puteikį, kažką nerišliai samprotaujantį pro policijos areštinės grotas. "Taip, padauginau alkoholio", — ramiai aiškina jis dabar.
Šis paprastumas bei atvirumas yra bene gražiausios Naglio savybės, jo charizmos dalis. Žmonos Ninos patartas, jis po to incidento visais įmanomais kanalais išplatina savo nuoširdų atsiprašymą už politikui nederamą elgesį. Ir… tuo metu vykstančiuose savivaldos rinkimuose Klaipėdos mieste iš paskutinės, 31 vietos konservatorių rinkiminiame sąraše pakyla į 1!
Žmonės įvertino jo atsiprašymą, žmogiškumą, paprastumą ir, žinoma, jo kovą su visokiausiomis negerovėmis. Išmestas į patį viršų šios populiarumo bangos, šis Reigano gerbėjas ima skelbti socialistines lygybės ir teisingumo idėjas, reikalauti iš turtingųjų solidarumo su vargstančiaisiais.
Tai, žinoma, niekaip nesiderino su gimtosios konservatorių partijos programa bei jos vadovų lūkesčiais, todėl Puteikis 2014 metais palieka konservatorių gretas. Ir po poros metu išrenkamas marginalios, tautinininkiškos Lietuvos Centro Partijos pirmininku, kuri pernai jį ir iškėlė kandidatu į prezidentus.
Bet prieš tai, 2016 metų rudenį Puteikis vos vos nepateikė eilinio siurprizo. Suvienijęs jėgas su kita ekstravagantiška asmenybe, laidų vedėju Kristupu Krivicku ir sukūręs rinkiminį sąrašą skambiu pavadinimu "Antikorupcinė Puteikio ir Krivicko koalicija", jis surenka 77 000 balsų ir vos vos neatveda šio rėksnių sambūrio į Seimą. Rėksnių, nes per televizinius debatus jie, ypač K. Krivickas, išties šaukė ir grūmojo kumščiais "oligarchams bei korupcionieriams", tokiu savo radikaliu elgesiu atbaidydami sveiko proto rinkėjus.
Regis, gyvenimas Puteiko nepamokė, arba jam tiesiog patinka amžino išsišokėlio amplua, užtikrinantis nuolatinį publikos dėmesį, nes štai jis vėl dalina interviu apie tai, kad aplinkui valdo oligarchai, o daugelis žmonių skursta, tačiau jis, tapęs prezidentu, spręs šią problemą.
Tokia supaprastinta retorika pritraukia dalį protesto balsų, tačiau tik tiek, nes toliau politikui reikalingos konstruktyvios savybės. Tiesa, Puteikis teigia, kad tokia jo taktika ir yra jo savotiškas konstruktyvumas. Esą aštria savo retorika jis spaudžia didesnes, valdančiąsias partijas vykdyti pribrendusias reformas didesnio socialinio teisingumo linkme, ir šios partijos ilgainiui ima jas daryti. Šia prasme Puteikis savaip teisus.
Tačiau jo atviras žavėjimasi Donaldu Trampu ir Viktoru Orbanu (autoritariniu Vengrijos premjeru) vėl primena mums, kad N. Puteikio atveju turime reikalą su menkai prognozuojamu populistu, kurį ant eilinio posūkio gali "užnešti" nežinia kur.
Aišku viena. 2019 metų prezidento rinkimuose jis vargu ar pakartos 9 procentų sėkmę, nes šįkart su juo varžysis kone du kartus daugiau kandidatų nei aną kartą, dalis kurių irgi yra populistai, kurie tad atsignybs nuo Puteikio nemažą dalį jo rinkėjų. O jo vadovaujama Lietuvos Centro Partija, jei tikėtume daugelio mėnesių tendencija apklausose, 2020 metų Seimo rinkimuose jei ir peržengs 5 procentų barjerą, tai tik vargais negalais, likdama nereikšminga politine jėga.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
