VILNIUS, liepos 26 — Sputnik. Aplinkos ministras Kęstutis Navickas, matydamas nepatenkinamą situaciją dėl tiekiamo geriamojo vandens kokybės kontrolės ir gyventojų saugumo, šiandien inicijavo tarpinstitucinį pasitarimą, praneša ministerijos spaudos tarnyba.
Prastą situaciją šioje srityje akivaizdžiai parodė paskutinis atvejis Marijampolėje, kuomet šio miesto gyventojams buvo tiekiamas užterštas vanduo. Nei viešasis vandens tiekėjas, nei kitos atsakingos institucijos į šią situaciją tinkamai nesureagavo – gyventojai apie įvykį nebuvo laiku informuoti, o savivaldybė nesiėmė visų reikiamų veiksmų ekstremaliai situacijai suvaldyti.
Neramu dėl to, kad gyventojų saugumas nėra užtikrinamas. Pasak Navicko, nepateisinama ne tik tai, kad teršalai vis dar gali patekti į geriamąjį vandenį, bet ir tai, kad atsiradus nelaimei, gyventojai nėra informuojami laiku ir jiems nesuteikiamas alternatyvus vandens šaltinis. Tokie atvejai negali pasikartoti.
Šiuo metu geriamojo vandens kokybę kontroliuoja kelios institucijos. Maisto ir veterinarijos tarnyba prie ŽŪM atsakinga už vandens kokybę nuo gręžinio iki čiaupo, geriamojo vandens kokybę tikrina ir Visuomenės sveikatos centras prie SAM. Didžiausia atsakomybė numatyta viešajam vandens tiekėjui, kurį administruoja ir prižiūri vietos savivalda. Už vandens kokybę požeminio vandens telkiniuose atsako Aplinkos ministerijai pavaldžios institucijos.
Aplinkos ministro siūlymu pasitarime nutarta sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę iš atsakingų institucijų, Seimo, vandens tiekėjus ir savivaldybes vienijančių organizacijų atstovų. Šiai darbo grupei pavesta skubiai parengti priemonių planą siekiant pagerinti vandens kokybės kontrolę. Didžiausias dėmesys, anot ministro, turi būti sutelktas į geriamojo vandens ūkio priežiūros stiprinimą bei aiškesnį vandens kokybės kontrolės reglamentavimą.
Anksčiau paskelbta, kad dar balandį Marijampolėje buvo nustatyta, jog geriamasis vanduo užterštas lervomis. Pirmieji Marijampolės užteršto geriamojo vandens tyrimai parodė, kad cheminiai junginiai neviršija higienos normų. Tačiau vandens skoninės savybės ir kvapas išgąsdino marijampoliečius.
Parduotuvėse buvo šluote šluojamas geriamasis vanduo, o pasipiktinę gyventojai grasino už dvokiantį vandenį iš čiaupo nemokėti.
