Pirmoji ir svarbiausioji to puolimo pasekmė yra ta, kad Lietuvoje ženkliai išaugo nacionalinės nesantaikos laipsnis. Mat Titovas yra rusas, kitaip nei panašioje padėtyje anksčiau atsidūrę žurnalistė Rūta Vanagaitė ar politikas Algirdas Paleckis. Šiedu žmonės yra lietuviai, ir juos puolė kaip "buvusius savus", tapusius "išdavikais", bet ne kaip "svetimkūnius".
Gi Titovo adresu atgijo prieš kurį laiką priblėsusi nemažos lietuvių dalies neapykanta rusams kaip tautai. "Kacapas" — šitaip "Facebook'e" bandė persmeigti Titovą vienas aktyviausių Lietuvoje viešosios nuomonės formuotojų, žurnalistas ir visuomenininkas Andrius Tapinas.
Ir peržengė ribą, po kurios nebebuvo atsitraukimo atgal. Kadangi tai absoliučiai neleistinas poelgis žmogui, pretenduojančiam į nuomonės lyderius. Švaistytis žemiausio, gatvinio lygio niekinančiais žodžiais, menkinančiais visą rusų tautą, — to jau per daug.
O toliau — neišvengiamas sniego gniūžties efektas. Iš 200 komentarų po "kacapišku" "Facebook'o" įrašu dauguma ne tik koliojo Titovą, kaip kas galėjo, bet net septyni komentatoriai tiesiogiai kvietė susidoroti su juo fiziškai. Pavyzdžiui, "sumušti", "sudeginti", "sutraiškyti". (O kiek dar tokių raginimų spėjo ištrinti pats Tapinas?)
Dar didesnis komentatorių skaičius išreiškė savo grasinimus tariamąja nuosaka, pavyzdžiui, "sutikčiau gatvėje šį maskolių, tai nosį sulaužyčiau". Dar kiti ragino vyti Titovą lauk — "iš savivaldybės", "iš šalies", "į Sibirą", siūlė atimti Lietuvos pilietybę.
Ir, žinoma, pasipylė etiketės, netiesioginiai įžeidimai visai rusų tautai, analogiški Tapino leksikai, kurių čia neverta cituoti, kad dar labiau nekaitintume atmosferos. Ir nesvarbu, kad tame skandalingame Tapino "Facebook'o" įraše jis nevykusiai bandė aiškinti taikantis "kacapo" etiketę tik Titovui bei "iš anksto atsiprašąs" (?) visų savo pažįstamų rusų.
Nesuveikė. Yla pagaliau išlindo iš maišo visu savo gražumu bei aštrumu. Tapinas ir daugelis jo gerbėjų pasirodė, kas tokie jie iš tiesų yra. O yra jie radikalaus nacionalizmo šalininkai, kurie, kai tik juos kas sudirgins, pasiruošę agresijai. Nes bet kokia fizinė agresija prasideda nuo žodinės.
Iš pradžių pasakoma "kacapas!", o po to jau savaime pirštai gniaužiasi į kumštį. Kaip kad anksčiau, karo metu, kas nors viešai mesteldavo vietos žydams "utelės!", "siurbelės!", "jums čia ne vieta!", ir tada kai kurių veikėjų pirštai jau tiesdavosi nuspausti gaiduką. (Mūsų atveju irgi jau būta veiksmų. Titovo "kolega" miesto taryboje švystelėjo jam į veidą miltų. Dar kažkas bandė smogti, ir jį sulaikė tik policijos apsauga).
Taip, Titovas savo pasisakymu apie "miško brolį" visus juos sudirgino. Nes pasisakė aštriai, tiesiai šviesiai. Galėjo, numatydamas jų pyktį ir reakciją, pasisakyti aptakiau. Tačiau, kita vertus, ar Titovo teiginiai, kuriuos jis parėmė teismų išvadomis, yra pasaulio pabaiga?
Ar Lietuvos patriotai tokie jau silpni, kad neatlaiko ramios, argumentuotos diskusijos ir turi iš karto griebtis vėzdo bei talžyti oponentą, ir dar visaip jį žeminti tautiniu pagrindu, menkindami visą rusų tautą? Ar rasime pateisinimų Tapino taktikai skatinti neapykantą, vartojant neapykantos kalbą (iš anglų kalbos — "hate speech")?
Dalis Lietuvos visuomenės aiškiai serga, ir diagnozuoti tenka jau ne tik rusofobiją, bet ir augančią tautinę nesantaiką. Neapsišvietęs, savarankiškai mąstyti neišmokytas žmogus ieško atpirkimo ožių, kad ant jų galėtų "išsikrauti" dėl visų savo asmeninių, o taip pat visuomenės problemų.
Ir tokių tamsių žmonių ne mažėja, o daugėja, nes mūsų švietimo sistema menkai finansuojama, nuolatos pertvarkoma, todėl neišvengiamai ji pralaimi kovą dėl jaunų žmonių protų televizijai bei internetui. O ten siaučia pramogų verlsas, lėkšta reklama bei ten nėra, ypač internete, jokių stabdžių, tad liejasi žemos emocijos.
Be Tapino dar išgirdome politologo Mariaus Laurinavičiaus komentarą-įžvalgą. Jokių pastangų įsigilinti į Titovo paliestą sudėtingą "miškinių" temą. "Agentas, eilinis įtakos agentas, plušantis Kremliui", — Titovą eiline etikete apdovanojo šis politologas, kurio paskirtis turėtų būti įvertinti reiškinį viso jo kompleksiškumo kontekste. Jis pigiai pataikauja kraujo ištroškusiai masei, kuri tesugeba suvokti tik trumpus, riebius sakinukus, kaip komandą "fas!" Pulkite šį agentą, dorokitės su juo, kalkite jį prie kryžiaus.
Nedrąsūs politikos eksperto, JAV gyvenusio Kęstučio Girniaus perspėjimai "ką jūs darote?", "neskatinkite tautinės nesantaikos!", "apsiraminkite" kol kas išlieka šaukiančiojo balsas tyruose. (Raminantis politiko Valentino Mazuronio balsas jau mažai klausomas po to, kai jis susipyko su savo krikštatėviu Rolandu Paksu).
Kol kas mūsų laikų herojai yra Tapinas ir Laurinavičius. Tokie visi teisingi, principingi ir kovingi. Ypač kai jie visi drąsūs krūvoje pulti vieną žmogų, kai žiniasklaida neduoda jam galimybės apsiginti, ir kai jis atstovauja nedidelei, po Krymo įvykių psichologiškai Lietuvoje užguitai rusų tautinei mažumai.
O sustabdyti tautinės nesantaikos kurstytojų nėra kam, nėra autoritetų. Šie kurstytojai dar gerbia Dalią Grybauskaitę ar Liną Linkevičių, kurių reitingai aukšti. Tačiau abu šie asmenys tyli. Negana to, Linkevičius apkaltino Titovą provokavimu. Intelektualai, išskyrus Girnių, irgi tyli. O gal jų nedaug belikę? Nesantaikos spiralė įsisuka, todėl stabdykime ją.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
