Nejaugi dabar visiems užsienio šalių prezidentams ir ministrams pirmininkams, kurie kada nors lankėsi Lietuvoje su oficialiu vizitu ir pasakė keletą savimeilę glostančių žodžių priimančiai šaliai, bus suteikiamas garbės piliečio vardas ir skiriami aukščiausi valstybiniai apdovanojimai?
— Andriau, kodėl tu bariesi ir kažką burbi sau panosėj?
— Mano senelis 45 metus dirbo statybininku. Jo rankomis pastatyta daugiau nei penkiasdešimt daugiaaukščių pastatų. Jis įdėjo savo sielą į mūsų gražią sostinę. Bet "Vilniaus garbės piliečio" vardą kažkodėl gavo Džordžas Bušas, kuris tik vieną kartą lankėsi Lietuvoje ir pasakė trumpą kalbą Rotušės aikštėje.
— Na, tu nelygink persikų su pipirais. Tavo senelis buvo paprastas vilnietis, o Bušas — prezidentas, tiesa, svetimos šalies. Bet juk prezidentas!
— Ir kokie gi jo nuopelnai mūsų Vilniui? Gal jis statė namus, asfaltavo kelius, dekoravo parkus ir sodus? 2003 metais jis atvyko į Lietuvą ne Vilniaus gražinti, bet panaudoti mūsų šalį savo geopolitiniuose žaidimuose prieš Rusiją. Ne veltui jis tuomet pasakė, kad po vizito Lietuva gali jaustis visiškai apsaugota, suprask, nuo Rusijos.
— Na, štai tu pats ir atsakei, kodėl Bušui buvo suteiktas toks garbingas vardas. Juk jis tapo mūsų gynėju ir užtikrino, kad, jei kas nors užpuls Lietuvą, Amerika pirmoji tars žodį mūsų gynybai, lygiai taip pat, kaip 1940 metais laikinai einantis valstybės sekretoriaus pareigas Samneris Velsas pasirašė Baltijos valstybių buvimo TSRS sudėtyje nepripažinimo deklaraciją.
— Na, ar paklausė tuomet Velso Anglija ar Prancūzija? Paskelbė karą TSRS? O Stalinas išsigando ir išvedė Raudonąją armiją iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos? Tai va…. Žodžiais nieko nepadarysi. Štai ir 2003 metais Bušas pažadėjo mums apsaugą, o dabartinis JAV prezidentas Donaldas Trampas atsiėmė pažadus. Jis aiškiai pasakė, kad nerizikuos amerikiečių kareivių gyvybėmis tam, kad apsaugotų tokias šalis kaip Juodkalnija. Bet Vilniuje, Rygoje ir Taline teisingai suprato, kad tai liečia ir mus. Todėl kad Amerikos prezidentų ir Didžiosios Britanijos ministrų pažadais aš netikiu. Ir neduok Dieve, mums išprovokuoti nors menkiausią konfliktą su rusais, tada mes už tai mokėsim patys. Niekas mūsų neapsaugos. Ir visi šie kariniai žaidimai Baltijos šalyse šiandien yra panašūs į tigro tampymą už ūsų, ar veikiau rudojo lokio nosies gnaibymą. Juk mūsų gražiosios Lietuvos likimą, deja, sprendžia ne Daukanto aikštėje, o Baltuosiuose rūmuose, Kremliuje, Bekingemo rūmuose ar Bundestage.
— Tai ką, mums belieka nuleisti rankas ir nieko nedaryti? Mes turime ištarti savo svarų žodį bent dėl to, kad vadinsime mūsų gatves, parkus ir aikštes vardais tų pasaulio lyderių, kurie bent žodžiu apgynė Lietuvą. Pagarba mūsų merui Remigijui Šimašiui, kuris išdrįso priskirti ne tik Vilniaus garbės piliečio vardą Džordžui Bušui, bet ir Rusijos opozicijos lyderio Boriso Nemcovo vardu pavadinti skverą šalia Rusijos ambasados tvoros. Dabar mes turime rasti tinkamą "erdvę", skirtą įamžinti neseniai mirusio JAV senatoriaus Džono Makeino vardą.
— Bet man įdomu, kiek vilniečių paremtų šias Šimašiaus politines provokacijas, jei mieste būtų surengtas referendumas šiais klausimais? Manau, kad daugiau nei pusė sostinės gyventojų balsuotų prieš, nes šios mero iniciatyvos "prastai kvepia". Man patinka, kai gatvės ir aikštės yra pavadintos mūsų poetų ir rašytojų, muzikantų ir menininkų, žinomų dėl savo kūrinių mūsų gražioje šalyje, vardais, o ne žmonių, kurie kursto neapykantą tarp tautų, garbei.
