Štai prieš kelias dienas "Delfio" apžvalgininkas Romas Sadauskas-Kvietkevičius ėmė demonstratyviai džiaugtis (!) tuo, kad vos vienos dienos skirtumu mirė dvi žinomos asmenybes: pasaulinio garso dainininkas Josifas Kobzonas ir nepripažintos Donecko Liaudies Respublikos vadovas Aleksandras Zacharčenko.
"Bet tai kokia graži rudens ir vasaros sandūra pasitaikė", — "poetiškai" savo pakilią nuotaiką išreiškė šis rašeiva. "Pasaulyje buvo daugybė žmonių (toliau autorius vardina Hitlerį ir kitus blogiukus), apie kuriuos be jokios sąžinės graužaties būtų galima pasakyti, kad žmonijai būtų geriau, jeigu juos tik gimusius, kaip aklus kačiukus, kas nors būtų "nuskandinęs kibire."
Štai taip, paprastai ir aiškiai, aiškina Sadauskas-Kvietkevičius, kodėl kai kada mirties proga galima ne tik išgerti po šampano taurę, bet, suprask, ir prisidėti jos. Ir išveda paralelę net su Hitleriu, nejučia "užpudrindamas" skaitytojų smegenis, esą ir Kobzonas nedaug nuo Hitlerio atsilieka.
Kokia gi yra didžioji Kobzono nuodėmė? Pasirodo, jis tarybiniais laikais "žalojo klausytojų sielas"… Savo puikiu, sodriu balsu, už kurį jį iki šiol vertina milijonai gerbėjų ne tik Rusijoje, bet ir visame plačiame pasaulyje? Taip, šis dainininkas dainavo ir tarybines dainas, kurių dalis turėjo idėjinio auklėjimo tikslą. Bet ir šiandien Lietuvoje per radiją girdime dainų, užsakytų valdžios įstaigų. Tarkime, apie Lietuvos kariuomenę ir tą garbę, kuri tenka jaunuoliui joje tarnaujant, "ginant nuo priešų".
Tokios dainos aiškiai padeda valdžios propaguojamai militarizmo ideologijai. (Beje, dainos yra, o savų kobzonų, tokio lygio talentų — nėra.) Tačiau Sadauskas-Kvietkevičius nenumaldomas: "Gerokai per ilgai užsitęsęs Kobzono gyvenimas buvo kenksmingas žmonijai." Pasirodo, šis apžvalgininkas jau seniai laukė dainininko mirties.
O dabar dar imasi vertinti, kieno gyvenimas naudingas visai žmonijai (!), o kieno žalingas. Tiesiog pritrenkia "Delfi" autoriaus ambicijų lygis. Pats metas stabtelti ir paklausti, o kas jis toks, šis naudos ar žalos žmonijai "vertintojas"?
Pasirodo, kad ant milžino kapo (o Kobzonas — išties estrados pasaulio milžinas) šoka nykštukas. R. Sadauskas-Kvietkevčius nepasiekė nė šimtosios dalies to, ką pasiekė Kobzonas. Taip sau, eilinis rusofobiškas rašeiva. Be ypatingų nuopelnų ar laurų. Bent jau jų nematyti oficialioje šio profesionalaus mizantropo biografijoje. Kas kita — jo tėvas.
Tėvas, Romas Sadauskas, yra tarybinės premijos už publicistiką laureatas, redagavo žurnalą "Jaunimo gretos". Šis žurnalas tada atliko jaunimo auklėjimo komunistine dvasia vaidmenį. Būtų smagu išgirsti, ar sūnelis rusofobas jau nuteisė savo senyvą tėvą už kolaboravimą su sovietais ir "žmonių sielų žalojimą", ar vis dėlto dar neapsisprendė šiuo klausimu?
Jeigu atiduotume šį keistą džiaugsmo dėl mirties atvejį nagrinėti psichoterapeutui, jis, ko gero, diagnozuotų ryškų minėto autoriaus nepilnavertiškumo kompleksą, jaučiant kontrastą tarp savęs ir kritikos objekto. O nagrinėjant epizodą su skandinamais kibire kačiukais, kyšo ir potraukis naikinti, žudyti, pasitenkinimas mirtimi. Froidas pasakytų — polinkis į mirtį.
Nagrinėdami fašizmą, mokslininkai nustatė, kad daugelis Hitlerio rėmėjų buvo vidutinių gabumų žmonės. Jie savo pasitenkinimą atrasdavo, susiliedami į pilką vidutinybių masę ir persekiodami kitokius, kitaminčius, kito mąstymo ar rasės žmones. Ne paslaptis, kad tarp žydų niekada netrūko talentingų žmonių. Tad vidutinybės-fašistai prieškario Vokietijoje noriai rinkosi savo taikiniais juos, smaginosi, naikindami už save gabesnius, nes jiems pavydėdavo.
R. Sadausko-Kvietkevičiaus beveik fašistinė retorika rodo, kad jo psichika nedaug evoliucionavo, palyginti su ta, kuri vyravo minioje kokio nors Niurnbergo gatvėse kokiais 1936-aisiais. Vaizdelis tampa dar aiškesnis ir dėl to, kad mūsų redakcija turi žinių, jog jaunystėje šis "apžvalgininkas" galimai veikė satanistų sektoje.
Natūralu tad, kad jis džiaugiasi Donecko gyventojų itin gerbto jų lyderio Aleksandro Zacharčenkos susprogdinimu. Jam jis esą viso labo "banditas". Į kurio laidotuves suplaukė minios žmonių. Visi tie dešimtys tūkstančių doneckiečių, pagal Sadausko-Kvietkevičiaus iškreiptą logiką, matyt, irgi yra "teroristai ir banditai"? Juos irgi reikėjo laiku "skandinti kibire"?
Su tokiais "apžvalgininkais" valdžios propaganda toli nenueis. Jie užprogramuoti naikinti ne tik kitus, bet ir save. Nebent juos kas išgydys.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
