Gegužės 23 dieną LRTK liepė interneto paslaugų tiekėjams apriboti prieigą prie šešių televizijos kanalus retransliuojančių interneto svetainių. Dabar istorija pasikartojo. Oficiali priežastis — nubaustieji neinformavo LRTK apie nelicencijuojamos televizijos programų platinimo internete paslaugų teikimo Lietuvos Respublikos vartotojams veiklos pradžią.
Kodėl už sąlyginai nedidelį ir lengvai ištaisomą nusižengimą buvo skirta tokia griežta bausmė, nesuprantama. Tačiau viskas atrodo ne taip keistai, kai aiškėja tai, kad minėtuose resursuose buvo prieinami rusiški televizijos kanalai, kurių LRTK, švelniai tariant, nemėgsta (paskutinė šios "informacinės inkvizicijos" auka — "RTR Planeta").
Šiame kontekste galima plačiau pažiūrėti į vidaus ir užsienio politikos diskursą Lietuvos žiniasklaidoje bei įvertinti žodžio laisvės šalyje lygį.
Apie Rusiją arba blogai, arba nieko
Tarptautiniame Lietuvos diskurse toliau vyrauja Rusijos tematika. Pagrindinė mintis — ši valstybė yra grėsmė mūsų šaliai ir visam pasauliui, kuris "kenčia nuo destabilizuojamo Kremliaus elgesio". Kaltinimai kartais yra absurdiški (pavyzdžiui, Skripalių apnuodijimo Didžiojoje Britanijoje ir Maskvos veiksmų Sirijoje atveju), bet dėl to niekas nesijaudina — viskas, kas teigiama Amerikoje ir Europoje, Lietuvoje yra neginčijama tiesa, nes Vakarai geri, o Rusija — bloga.
Jeigu kas išdrįsta išreikšti bent iš dalies alternatyvią nuomonę, jis iš karto įrašomas į "nenaudingų idiotų" ir/ar Kremliaus agentų, kurie tariamai skleidžia rusišką propagandą ir/ar (kaip suabejojęs "miško brolio" Adolfo Ramanausko-Vanago nuopelnais Lietuvai Klaipėdos tarybos narys Viačeslavas Titovas) niekina istorinę Lietuvos atmintį, sąrašą. Titovo pozicija yra diskutuotina, bet jo pjudymas yra nepriimtinas demokratinėje visuomenėje.
Savaime suprantama, kad tokios "melagingos" žiniasklaidos priemonės kaip "Sputnik" ir "Russia Today". Lietuvos valdžios (nepainioti su paprastais žmonėmis) nuomone, irgi yra pavojus demokratijai. Todėl nenuostabu, kad LRTK nuolat dėl abejotinų priežasčių atjungia įvairius Rusijos kanalus. Apie tai, kad dėl tų pačių priežasčių galima būtų atjungti pusę vakarietiškų (ypač amerikietiškų) kanalų, vėlgi niekas nekalba, nes, kaip jau galima buvo suprasti, dominuoja dvigubi standartai.
Iš esmės, šalyje, kur realiai gerbiama žodžio laisvė, su informaciniais oponentais kovojama ne draudimais, o kokybiška alternatyva. Tačiau Lietuvoje tam trūksta finansinių ir žmogiškųjų išteklių. Todėl paprasčiau blokuoti, nors tai yra tik apgailėtina ir neefektyvi "informacinio karo" imitacija, nes interneto amžiuje lokaliniai draudimai nepadės, ir rusiški kanalai, kaip rodo tyrimai, vis tiek populiarūs Lietuvos gyventojų tarpe.
Žinoma, negalima pasakyti, kad šalyje visai nėra alternatyvios nuomonės apie užsienio politiką. Tačiau žinomi ekspertai ir politikai dažniausiai vengia kritiškų ir net objektyvių komentarų šioje srityje, nes nenori gadinti reputacijos ir turėti problemų, o kitokio požiūrio apraiškų galima surasti tik plačiai visuomenei mažiau žinomuose tinklalapiuose ir laikraščiuose.
Tokia atmosfera, kai tu gali sakyti, ką nori, bet po to sulauksi pasekmių (geriausiu atveju — aršios kritikos iš visų pusių, blogiausiu — būsi išmestas iš darbo), yra netiesioginis žodžio laisvės ribojimas, o toks elgesys neleidžia vadinti Lietuvos pažangia demokratine valstybe.
Vidinė manevro laisvė
Vidinis politinis diskursas yra žymiai laisvesnis. Aštrumo jam pridėjo "valstiečių" atėjimas į valdžią, nes jie ėmė traukti į paviršių visas pirmtakų nuodėmes. Be to, žurnalistai irgi yra suinteresuoti įvairiomis sensacijomis, ir kadangi vidaus politikoje nėra "rusų grėsmės" ir "amerikietiško idealo" filtro, drąsiau kapstosi vietiniame politiniame purve.
Tačiau šiuo atveju yra kelios kitos problemos. Pirma, kaip parodė parlamentinis tyrimas dėl galimo įvairių interesų grupių poveikio šalies politikai, dideli verslo subjektai (tokie kaip "MG Baltic" koncernas) gali aktyviai dalyvauti politiniame procese ir net jį formuoti — taip pat per savo žiniasklaidos priemones. Kitaip tariant, kyla klausimas, ar pastarosios Lietuvoje yra visiškai nepriklausomos ir nešališkos (paliekant nuošalyje užsienio politiką, kur objektyvumo visai nėra)? Turbūt ne.
Ir kalbėti reikėtų ne tik apie verslo, bet ir apie atskirų politinių jėgų galimą poveikį žurnalistikai. Pavyzdžiui, keistai atrodo, kai įvairių žurnalistinių tyrimų figūrantais dažniau tampa kas tik nori, bet ne konservatoriai (nors pas juos irgi pilna skeletų spintose). Arba, kai socdemų lyderis Gintautas Paluckas suabejojo gynybos finansavimo didinimo prasmingumu, atskiri žurnalistai siekė ne tiek išgirsti jo argumentus, kiek sužinoti, kaip jis gali nematyti "akivaizdžios grėsmės" — tai yra, kalbėjo su juo, turėdami aiškiai matomą išankstinę nuomonę, kuri vėlgi sutampa su konservatorių pozicija.
Kitaip tariant, pagrindinės Lietuvos žiniasklaidos priemonės ieško politinių sensacijų, bet tos paieškos kartais yra kryptingos, kai vienų nešvarios paslaptys atskleidžiamos, o kitų — ignoruojamos, nes politinis ar verslo "šeimininkas" neleidžia.
Jei pažiūrėtume bendrai, tokia praktika nestebina — pavyzdžiui, Amerikoje yra į demokratus ir į respublikonus orientuoti laikraščiai bei televizijos kanalai. Tiesiog šiame kontekste reikia pripažinti, kad Lietuvos žiniasklaidos laisvė yra ribota (ypač užsienio politikos srityje), o informacinė politika remiasi dvigubais standartais, ir tai reiškia, jog mūsų demokratijos kokybė vis dar yra labai toli nuo idealo.
Gerai bent tai, kad Lietuva visų rusiškų ir "MG Baltic" priklausančių kanalų neuždarė, bet, kaip sakoma, dar ne vakaras…
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
