Neseniai įvykusio JAV prezidento susitikimo su Lenkijos vadovu kontekste žiniasklaida didžiausią dėmesį skyrė nuolatinės Amerikos karinės bazės steigimo Lenkijoje klausimui. Tuo pat metu beveik nepastebėtas liko Donaldo Trampo pareiškimas apie tai, jog JAV neplanuoja įvedinėti sankcijų kompanijoms, kurios stato dujotiekį "Šiaurės srautas-2" ("Nord Stream-2").
Tai yra labai keista, nes kiek anksčiau Rusijos ir Amerikos energetikos ministrų susitikimo kontekste pastarasis aiškino, kad Rusiją reikia bausti ir energetikos srityje. Be to, Trampas galėjo pasakyti, kad JAV dar neapsisprendė dėl sankcijų ar kad ji abejoja dėl jų įvedimo, bet jis buvo kategoriškas. Pagaliau, Amerikos prezidento pareiškimas nuskambėjo susitikimo su Lenkijos – šalies, kuri yra atkakli "Šiaurės srauto-2" priešininkė – lyderiu metu, ir tai yra labai simboliška.
Todėl kyla klausimas: "JAV iš tikrųjų pakeitė poziciją, ar tai tik Trampo nuomonė, kuri nesvarbi tiems, kas realiai priiminėja sprendimus Vašingtone?" Jeigu amerikiečių elito nuomonė iš tiesų pasikeitė, kas privertė jį persigalvoti?
Dolerio faktorius?
Pirmiausia, būtina pabrėžti, kad Trampas keičia savo poziciją labai greitai ir jau rytoj gali pareikšti, kad sankcijos Rusijos-Vokietijos dujotiekio atžvilgiu turi būti ir bus įvestos. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad jo galimybės vykdyti savarankišką politiką yra ribotos, todėl sistema (vadinamoji "giluminė valstybė") gali padaryti tai, ko nori ji, o ne prezidentas. Tačiau yra keli logiški paaiškinimai, kodėl net JAV "vanagai" galėtų susitaikyti su "Šiaurės srauto-2" projekto įgyvendinimu.
Pastaruoju metu dar labiau paaštrėjo Amerikos santykiai su Kinija, kurios eksportas į Jungtines Valstijas praras 200 milijardų dolerių. Kitaip tariant, ekonominis karas tarp šalių tampa realybe, ir tai yra frontas, reikalaujantis iš Vašingtono rimtų pajėgumų. Šiame kontekste turėti antrą frontą europine kryptimi būtų neprasminga.
Ypač svarbu tai, kad Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris pasiūlė ES šalims atsisakyti JAV valiutos įvairiuose atsiskaitymuose (taip pat, perkant energetinius išteklius). Kaip teigia ekspertai, dolerio išstūmimas iš pasaulinės energetinės rinkos galėtų jį jeigu ne sužlugdyti, tai labai susilpninti, o minėtas Europos sprendimas tikėtinai taptų jo hegemonijos pabaigos pradžia.
Kitaip tariant, jeigu Amerika toliau bandys diktuoti ES ekonominio (energetinio) žaidimo taisykles, europiečių atsakymas jai labai nepatiks. Pagaliau, Rusijos ir JAV energetikos ministrų susitikime Maskva už pagalių kaišiojimą į "Šiaurės srauto-2" projekto ratus irgi galėjo pagrasinti Vašingtonui kokiomis nors asimetrinėmis atsakomosiomis priemonėmis, kurios privertė amerikiečius susimąstyti.
Tokiu būdu, įvertinę visus "už" ir "prieš", Amerikos strategai, galbūt, priėjo prie išvados, kad priešinimasis "Šiaurės srautui-2" neturi prasmės (taip pat todėl, kad, kaip parašė spauda, Rusija, reikalui esant, pati pastatys tą dujotiekį), o konflikto kaštai Jungtinėms Valstijoms šiuo atveju būtų pernelyg dideli. Atitinkamai, Trampo pareiškimas keistas tik iš pirmo žvilgsnio ir, matyt, yra paremtas ne tik jo sprendimu.
Tačiau tuomet kyla kitas klausimas: "O ką dabar daryti tiems dujotiekio oponentams, kurie visą laiką kartojo JAV žodžius?"
Lietuva išgyvens, o Ukraina?
Angelos Merkel vizito į Vilnių metu Dalia Grybauskaitė dar kartą pažymėjo, kad Lietuva kritiškai vertina "Šiaurės srauto-2" projektą. Bet jos žodžiuose jau buvo daugiau susitaikymo nei vilties. Baltijos valstybės ir Lenkija padarė viską, ką galėjo, kad minėtas dujotiekis nebūtų pastatytas, bet kai rankas nuleidžia "didysis brolis", žaidimas baigtas.
Ar tai kaip nors atsilieps šioms šalims ekonomiškai? Ne. O štai Ukrainai – taip. Ir tikėti Berlyno pažadais, kad dujų tranzitas per jos teritoriją liks toks, koks yra, neverta. Matyt, Kijevas tai supranta ir bando, pavyzdžiui, įtikinti ką nors nusipirkti jo susidėvėjusius vamzdžius, bet niekam šio "turto" ir nemokamai nereikia. TVF pinigų taip pat neduoda, o skolas grąžinti reikia. Finansinė kilpa spaudžia vis labiau…
Įdomu, kada entuziastingi Amerikos sąjungininkai pagaliau supras, kad Vašingtonas lengvai keičia poziciją, atsižvelgdamas tik į savo interesus, ir jam visiškai nesvarbu, kad jo vakarykščiai partneriai lieka kvailio vietoje.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
