Pirmiausia, Lietuvos užsienio reikalų ministras griežtai įsakė nuimti nuo Mokslų akademijos sienos nacionalinio "didvyrio" – partizano Jono Noreikos atminimo lentą, o po savaitės Lietuvos Vyriausybė pareikalavo, kad Ukmergės meras įpareigotų greitai nugriauti paminklą kitam "miško broliui" — Juozui Krikštaponiui.
Lietuvos patriotų protuose sumaištis. Griūva kortų namelis iš didvyriškų "miško brolių" istorijų, kurį patriotai statė visus 27 nepriklausomybės metus. Ir griauna jį ne "vatnikai" ar politiniai atsiskyrėliai, o Lietuvos Vyriausybė.
Pakelta ranka prieš tai, kas šventa, – partizanus-didvyrius, paaukojusius gyvybę ant laisvės altoriaus kovoje su sovietų režimu. Tiesa, ant to paties altoriaus sunaikintos dešimtys tūkstančių jų tautiečių ir vaikų, buvusių toli nuo didvyriškumo ir fanatizmo, gyvybių.
Taip pat ant fašizmo altoriaus šie herojai su ypatingu cinizmu ir žiaurumu paklojo daugiau nei 200 tūkstančių Lietuvos žydų gyvybes.
Ir jei dėl sovietų pareigūnų, NKVD ir Raudonosios armijos kareivių bei paprastų Lietuvos gyventojų, kurie nepanoro padėti "miško broliams" gyvybių šiandien viešai sielvartauti nepriimtina, Holokausto temos per ketvirtį amžiaus šiuolaikinei Lietuvos istorijai nutylėti nepavyko. Apie tai atkakliai kartoja ne tik vietos žydų, bet ir visa tarptautinė bendruomenė, pripažinusi Holokaustą didžiausiu nusikaltimu žmonijos istorijoje.
Pirmasis degėsių kvapą pajuto buvęs komjaunimo lyderis, o dabar dukart gynybos ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Bolševiko patirties ir biurokrato nuojautos patriotizmu nenunuodysi! Linkevičius pirmasis iš Lietuvos politinio elito pavadino kovotoją prieš "sovietinę okupaciją" Joną Noreiką nacių bendrininku.
"Mes turime reaguoti tinkamai, nes pateikti įtikinami įrodymai dėl individų netinkamo elgesio ir jų bendradarbiavimo su naciais", – pasakė Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vadovas ir pridūrė, kad Jonas Noreika buvo vienas iš tokių nacių kolaborantų.
"Jo gyvenimas buvo įvairus, jis buvo įkalintas koncentracijos stovykloje, kovodamas už Lietuvą. Bet ir prieš mano akis guli dokumentai, kurie įrodo jo bendradarbiavimą su naciais į žydų geto formavimą bei žydų turto pasisavinimą", – pareiškė Linkevičius.
Keistai ilgai ieškota "neginčijamų faktų" ir dokumentų, kuriuos šimtus kartų savo ataskaitose minėjo ne tik sovietų ir Rusijos istorikai, bet ir nacių medžiotojai iš Izraelio, tokie kaip Simonas Vizentalis ar Efraimas Zurofas.
Jūs neskaitote jidiš ir pamiršote rusų kalbą? Taigi jums apie Lietuvos "miško brolių" žiaurumus papasakojo Rūta Vanagaitė, už ką buvo apspjaudyta "patriotų" nuo galvos iki kojų. Savo knyga "Mūsiškiai" Vanagaitė išdrįso sutepti šviesią partizanų, kuriems jau pastatyta šimtai paminklų visoje Lietuvoje, atmintį.
Vienas jų yra Ukmergėje. Ten vietiniai patriotai pagerbė vieno iš "miško brolių" – Juozo Krikštaponio – tarpukario laikotarpio prezidento-diktatoriaus Antano Smetonos sūnėno atminimą.
"Yra įrodymų, kad jis (Krikštaponis – Sputnik) dalyvavo Holokauste ir belaisvių žudynėse Baltarusijos teritorijoje. Mes kreipiamės į Ukmergės savivaldybės merą, kad jam pastatytas paminklas būtų kuo greičiau nugriautas", – sakė Vyriausybės vicekancleris Deividas Matulionis ir paragino Ukmergės merą paskubėti.
Patriotai sutriko. Kaip gi taip? Galbūt jūs, Vyriausybė, užsimosite ir prieš šviesųjį Adolfo Ramanausko-Vanago atminimą?! Ir kaip dabar į Juozo Jakavonio, pravarde "Tigras", akis žiūrės prezidentė Dalia Grybauskaitė, pažadėjusi, kad "valstybė gins partizanų atminimą"?
Oficialaus Izraelio prezidento Benjamino Netanjahu vizito į Lietuva dieną Grybauskaitė atsikėlė anksti ryte ir spėjo aplankyti "Tigrą", gyvenantį Varėnos rajone. Ten prieš televizijos kameras Lietuvos vadovė sakė: "Aš esu čia šiandien todėl, kad noriu pasakyti – aš remiu ir remsiu žmones, kurie atidavė savo gyvybę ir kovojo už mūsų laisvę".
Ir po to, kartu su Izraelio prezidentu Dalia Grybauskaitė liejo krokodilo ašaras, kalbėdama apie 200 tūkstančių Lietuvos žydų, kuriuos sunaikino tokie kaip Jakavonis-Tigras, Ramanauskas-Vanagas, Krikštaponis ir tūkstančiai kitų nacių bendrininkų, kurių vardai įrašyti auksu šiuolaikinėje Lietuvos valstybės istorijoje.
Nejaugi vėl teks perrašyti istoriją?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
